Sovietinės modernybės virsmas: nuo Černobylio bei Ignalinos iki Žaliųjų judėjimo ir Sąjūdžio

Santrauka

Modernios valdžios institucijos grindžia savo institucinius pamatus bei legitimaciją universaliu racionaliu žinojimu, o šis žinojimas neatsiejamas nuo kontroliuotinos ir apskaičiuotinos rizikos, – neatsiejamo visuomenės pažangos atributo. Iš Apšvietos laikotarpio kildinama racionalaus pažinimo, objektyvaus, racionalaus mokslo ir progreso samprata buvo pasitelkiama modernių valstybių, siekiant pateisinti jų vykdomą politiką, sprendimus bei prievartą individo atžvilgiu. Vėlyvuoju modernybės laikotarpiu sparti mokslo raida ir intensyvi industrinė plėtra sąlygojo naujų rizikų atsiradimą, kurių modernusis mokslas nepajėgė išspręsti. Daugialypė modernybės rizika ir neapibrėžtumai, su kuriais susidūrė šiuolaikinių valstybių valdžia, ėmė ilgainiui kelti jų legitimumo stoką bei tam tikrą institucinę krizę, kurią kai kurie autoriai (Hajer 1995) pavadino instituciniu vakuumu (tuštuma). Savo ruožtu, į politinės viešosios raiškos erdvę ėmė kilti nauji veikėjai, naujos politinės terpės, kuriose per naujas legitimacijos paieškas, naują socialinių veikėjų raišką, ėmė rastis naujo pobūdžio socialinių arba institucinių naujovių – inovacijų – prielaidos ir galimybės. Dėl daugialypių modernizacijos rizikų ir neapibrėžtumų, iš esmės keičiasi politinis landšaftas: galia jau nebėra sukoncentruota formaliose valdžios institucijose, o plėtojama pilietiniu įvairių suinteresuotų grupių dalyvavimu grindžiamais sprendimų priėmimo procesais. Šiame straipsnyje nagrinėjami du sovietinio laikotarpio paskutiniųjų metų atvejai: Černobylio katastrofos bei Ignalinos atominės elektrinės dilemos, atspindinčios tiek institucinės tuštumos (ar bent neįgalumo) tezę, taip pat naujo pobūdžio socialinių bei institucinių erdvių, kuriose galima įžvelgti naujo pobūdžio pilietines naujotvaras, užuomazgas. Straipsnyje Černobylio ir Ignalinos atvejai nagrinėjami remiantis moderniomis bei postmoderniomis socialinėmis teorijomis, kurių interpretacijai pasitelkiama gana gausi, ypač lietuviškosios realybės, empirinė medžiaga.