Santrauka
Straipsnyje pristatomi kokybinio tyrimo, atlikto VDU Socialinės antropologijos centre, duomenys. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo suprasti, ką lietuviai turi galvoje kalbėdami apie buvimą lietuviais, arba, tariant kitais žodžiais, ką jiems reiškia „būti lietuviu“. Remiantis tyrimo duomenimis išskiriami askriptinis, situacinis, konstruktyvistinis bei moralinis – emocinis lietuvių tapatybės modeliai, skiriami pagrindiniai pateikėjų konstruojamos nulietuvėjusio žmogaus sampratos elementai bei dominuojantys požiūriai į nelietuvio tapimo lietuviu galimybes. Straipsnyje formuluojama kol kas tikinėto tyrimo duomenimis patvirtinama prielaida, jog globalizacijos procesai, įvairialyčius „kitoniškumus“ paversdami kasdienybės dalimi transformuoja lietuvišką/nelietuvišką sąvokų turinį, „apsunkina“ ir kvestionuoja išskirtinių lengvai identifikuojamų, socialinių ribų brėžimo bei bruožų paiešką. Jie keičiami jausminei-emocinei tapatybės dimensijai priskiriamais bruožais, dažnai paverčiant juos lemiamais lietuvių tautinės tapatybės kriterijais.
