[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aprašoma JAV antropologo Oscaro Lewiso “skurdo subkultūros” samprata, autoriaus pasiūlyta XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Čia pateikiama ir šios sampratos kritika. Taip pat apžvelgiami “skurdo kultūrą” mėginę matuoti tyrimai. Skurde gyvenančių žmonių elgesį traktuojant kaip prisitaikymą gyventi ilgalaikio skurdo sąlygomis, skurdo ir skurdo poveikio tyrimuose siūloma pasitelkti atitinkamus metodus. Marksistinių pažiūrų Lewisas “skurdo kultūrą” nusakė kaip neturtingiausių sluoksnių prisitaikymą gyventi kapitalizmo sąlygomis, kai susiformuoja būdingi “skurdo kultūros” bruožai ir gyvenimo stilius. Visa tai yra perduodama iš kartos į kartą. Tam tikru laikotarpiu “skurdo kultūros” termino, sukėlusio karštas diskusijas dėl pačios kultūros sampratos, atsisakė dauguma mokslininkų dėl abstraktumo, numanomo skurstančiųjų kaltinimo bei nepakankamo teorinio pagrindimo. Tačiau terminas paplito, jį perėmė politikai ir plačioji visuomenė. Dauguma straipsnyje nagrinėjamų tyrimų “skurdo kultūrą” matavo tik kaip nuostatas bei vertybes ir taip prasilenkė su materialistiniu Lewis'o “skurdo kultūros” traktavimu. Tyrėjų išvados dviprasmės, tiek dėl “skurdo kultūros” apibrėžimo miglotumo, tiek dėl naudojamų tyrimo metodų. Aiškesnis prisitaikymo gyventi skurde nagrinėjimo būdas, ypač kalbant apie skurdą kaip konsensą, galėtų būti “idealistinis” kultūros kaip konsenso modelis, nes jis atskiria žmonių mąstymą nuo bruožų, elgesio ar gyvenimo būdo. Tačiau besidomintiems skurdo klausimu tektų šį metodą derinti su kitais, išgaunančiais “materialesnius” kintamuosius dydžius (jei būtų norima plačiau suprasti ir paaiškinti skurdo įtaką).