Pozityvizmo svyruoklė

Santrauka

Čia pateikiamame straipsnyje nagrinėjama vadinamoji technokratinė sociologijos dilema, susijusi su disciplinos mokovų pastangomis kurti griežtą mokslinį metodą. Nepaprastai gyvybingas sociologijos (ir kitų socialinių mokslų) noras atsiskirti nuo filosofijos galiausiai baigiasi tam tikromis radikaliomis išlygomis – įsivaizduojamu sociologijos suartėjimu su išplėtotais fizikos ir biologijos mokslo metodais, kuriuos bando perimti ankstyvoji sociologijos klasikų karta. Aiškumo ir tikslumo idealą, kurį sukuria modernioji - ir racionalizmo, ir empirizmo - filosofija, XIX a. ir ypač XX a. sociologai pertvarko į abstraktaus empirizmo modelį. Kartezijietiško metodo taisykles papildo nauji - stebėjimo ir eksperimentinių operacijų - idealai. Šie idealai, besiremiantys tikrumo, aiškumo, akivaizdumo ir pagrįstumo kriterijais, įtvirtina objektyvizmo/subjektyvizmo, arba determinizmo/voliuntarizmo, antinomiją. Tai, kas vadinama sociologijos mokslu, siejama tik su matavimo operacijomis ir inžineriniu-taikomuoju požiūriu į tikrovę. Tai - XX a. neopozityvizmo krypties doktrina, kuri domisi siauros apimties tyrimais, sutelkdama dėmesį tik į metodines empirizmo taisykles. Sociologinių tyrimų rezultatai vis labiau sudaiktinami – ir ne dėl pasirinktos empirinės krypties, bet dėl to, kad empiriniai duomenys suabsoliutinami ir laikomi lemiamais sociologijos mokslo kriterijais. Be to, formalizavimo procedūros visiškai atsiejamos nuo negatyviosios kritikos procedūrų, kurioms (ypač toms, kurios nepaklūsta griežtam formalizavimui) neretai suteikiamos menkinančios etiketės siekiant dar labiau stiprinti disciplinuojančio mokslo autoritetą. Toks modelis įgyja pagreitį, ypač kai jis susiejamas su empirinėmis-užsakomosiomis socialinių mokslų tyrimo programomis. Pozityvizmo siekis visą žinojimą padaryti moksliniu žinojimu būdingas ir šiomis dienomis, nes metodinis stebėjimas, galima sakyti, tapatinamas su sociologijos paskirtimi, su pačiais moksliniais interesais. Profesionaliai derinant techninius-metodinius įgūdžius ir empirinės medžiagos kaupimą ilgam laikui įtvirtinamas pagrindžiančiojo pažinimo modelis. Tačiau transcendentinis pozityvizmo dėmuo, kuris sąmoningai ar nesąmoningai slepiamas jo pasakojamosios formos gelmėse, išryškina tai, kad monistinė abstraktaus empirizmo kryptis iš tikrųjų yra ne empirinė, bet veikiau normatyvinė ir disciplinuojanti tradicija, siekianti nustatyti universalias sąlygas, kurios leistų kontroliuoti mokslinio pažinimo koncepciją. Užuot nagrinėjusi mokslą kaip praktiką ar kultūros formas, ji pateikia idealizuotą mokslo kaip pažinimo modelį, susidedantį iš „faktinių” ir „teorinių” kaupiamojo pobūdžio žinių. Straipsnyje įrodinėjama, kad, atsisakant vienmatiško mokslo projekto ir technicizmo modelių, daugiau dėmesio reikia skirti kintančiai mokslo kultūrai, kuri šiandieną pradeda stebėti pačią save, darydamasi kritinė ir reflektyvi.