Reprezentacijos kaip modernizmo sąvokos santykiškas sunykimas sociologijoje. Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai

Santrauka

Šio straipsnio tikslas - istorinės raidos atžvilgiu išnagrinėti tris teorinius - Durkheimo, Parsonso ir Giddenso - modelius, įvertinant reprezentacijos kaip modernizmo sąvokos santykiško sunykimo sociologijoje požymius. Daroma išvada, kad neapibrėžtumas įsiskverbia į pačias sociologijos prielaidas: nūdienos socialinių teorijų skiriamasis bruožas yra tas, kad atsisakoma paprasčiausio ankstesniųjų teorijų rekonstravimo, bet veikiau siekiama į naująsias sociologinio mąstymo formas kritiškai įtraukti bemaž visų socialinės srities ir humanitarinių mokslų komponentus, nes klausiama apie lemiamą vaidmenį, kurį konstruojant tikrovę vaidina naratyvas. Naratyvo sąvoka darosi svarbi šiandienos sociologijoje, skatindama svarstyti santykį tarp reprezentacijos ir tikrovės. Kadangi nūdienos sociologija vis dažniau savo veiklą sieja su viešąja, praktine, kritinė sfera, stiprėja ir reflektyvusis svarstymų pagrindas. Šiandieną pasirenkamas standartas, anksčiau plačiai taikymas meno kritikoje, - kilęs iš skirtumo tarp “vaizdinio" ir “vaizdavimo”, tariamai natūralios suvokimo savybės ir gebėjimo įvardinti šią savybę kaip istorinę ir socialinę konstrukciją. Svarbiausia, jog tai nėra perskyra, kuri kritiškai ir vienpusiškai vertina tik vieną empirinį - lygmenį. Vaizdinio ir vaizdavimo perskyra ne tik pabrėžia, kad stebėjimu pagrįstas naivusis empirizmas iš tikrųjų visuomet turi numanomas vertybines ir teorines prielaidas, bet ir nurodo tiek empirinio, tiek teorinio vaizdinio - reprezentacijos - problemiškumą. Anthony'io Giddenso požiūris į klasikinį - Durkheimo ir Parsonso - reprezentacijos modelį iš esmės skiriasi. A. Giddenso struktūros samprata yra glaudžiai susijusi su praktine sąmonė, kurią sudaro abipusiai “numanomo pažinimo ” kamienai: struktūrinimo teorija ypač pabrėžia, kad individai pažinimu atkuria socialinę sistemą. Norėdamas paaiškinti socialinės sistemos atkūrimą neužgoždamas pažinių socialinių veikėjų, Giddensas pertvarka struktūros sampratą, susiedamas ją su tam tikromis taisyklėmis ir ištekliais, kuriuos individai pasitelkia savo socialinėje praktikoje. Socialinės struktūros dvilypumas keičia ir ”išorinio pasaulio” apibrėžimą. Anot A. Giddenso, pati struktūra nėra diurheimiška prasme “išoriška” individams. Kritikuodamas struktūrinio funkcionalizmo ”ortodoksinį konsensą Giddensas parodo, kad funkcionalizmo hegemonija nukreipia sociologiją klaidinančią kryptimi, padėdama institucionalizuoti natūralistinį socialinės tikrovės tyrimo modelį. Svarbi Giddenso analizės išvada: tiek funkcionalizmas, tiek empirinė sociologija, nepaisant to, kad egzistavo priešinguose ašigaliuose, sukūrė tą patį racionalistinį-empiristinį reprezentacijos modelį, kuris į pirmą vietą iškėlė ”natūralistinį” arba teorinio, arba empirinio 'fakto" objektyvumą ir savaime suprantamumą. Esminis sociologinės analizės uždavinys yra pasiūlyti sudėtinį teorinį pagrindą siekiant paaiškinti šių dienų socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo transformacijas.