Santrauka. Straipsnyje siekiama atskleisti keletą intriguojančių Niklaso Luhmanno socialinės teorijos aspektų. Trumpai aptarus, kaip Luhmannas nutolsta nuo ankstesnių funckionalizmo formų (ypač Talcotto Parsonso idėjų) ir kaip jo darbai iš esmės skiriasi nuo esencializmo, fundamentalizmo ir humanizmo, parodoma, kuo svarbi jo siūloma nevaržomų socialinių struktūrų teorija. Kalbama apie tokias struktūras, kurių reprodukcija nepriklauso nuo išorinių veiksnių, o pati reprodukcija traktuojama kaip nesibaigiantis procesas, kuriame, Luhmanno teigimu, žmogiškieji subjektai nevaidina jokio vaidmens. Vėliau kritinėje Luhmanno visuomenės teorijos analizėje pereinama prie svarstymų, koks vaidmuo tenka komunikacijai ir jos efektyvumą ribojantiems veiksniams, koks yra atotrūkis tarp žmogaus veiksmo ir komunikacijos sistemos. Straipsnio pabaigoje siekiama įvertinti, ar ir kaip Luhmanno teorija gali būti pritaikyta socialinėje kritikoje. Teigiama, kad nepaisant rimtų teorijos trūkumų, ji visgi gali atnaujinti visuomenės kritinę mintį ir suteikti jai naują kryptį.
ABSTRACT
ACTION AND COMMUNICATION IN NIKLAS LUHMANN’S SOCIAL THEORY
‘Everyone knows, of course, that the word “human being” is not a human being. We must also
learn that there is nothing in the unity of an object that corresponds to the word. Words
such as “human being,” “soul,” “person,” “subject,” and “individual” are nothing
more than what they effect in communication’
(LUHMANN 2002; 183)
This article offers a critical introduction to some of the most striking features of Niklas Luhmann’s social theory. It opens with a discussion of Luhmann’s departure from older forms of functionalism (above all the ideas of Parsons), and of how his work marks a distinct break with essentialism, foundationalism and humanism. This is followed by an account of the importance to his theory of free-form social structures that can reproduce themselves in ways not determined by external forces, a never-ending process in which, on Luhmann’s account, human agents have no part to play. Next the place and role of communication (and of obstacles to communicative efficacy) in his vision of society are examined, and the decisive split between human action and communication systems in his work is further discussed. Finally, some of the implications of Luhmann’s theory for social critique are drawn out, and it is argued that, despite posing serious difficulties for the idea of criticism as conventionally conceived, this theory might actually help to renew it.
Keywords: communications theory, cybernetics, human action, post-humanism, social change, social criticism, social systems, social theory.
Pagrindiniai žodžiai: komunikacijos teorija, kibernetika, socialinis veiksmas, post-humanizmas, socialiniai pokyčiai, socialinė kritika, socialinės sistemos, socialinė teorija.