Nors išsivysčiusiose visuomenėse vaikų gimimas vis labiau sietinas su kompromisais siekiant profesinės karjeros, išsilavinimo ar kitų svarbių tikslų, tėvystė tebėra reikšmingas gyvenimo etapas šeimos kūrimo procese. Besikeičiančios struktūrinės, kontekstinės aplinkybės koreguoja ir individų motyvaciją (ne)turėti vaikų ir tai vis labiau priklauso nuo siekio išpildyti asmeninius norus ar patenkinti asmeninius poreikius. Straipsnyje pasitelkiama gyvenimo eigos perspektyva ir analizuojami 1970–1984 m. kohortos reprodukciniai sprendimai. Tuo laikotarpiu gimę dažnai įvardijami kaip „natūralaus socialinio eksperimento“ karta, kuri aktyvų šeiminio gyvenimo etapą išgyveno drastiškai kintančios visuomenės sąlygomis. Interviu analizė rodo, kad šiai kohortai santuoka yra palankiausia šeimos forma, o prokreaciniams sprendimams didelę įtaką turėjo visuomenėje vyraujančios kontekstinės aplinkybės: gyvenimo eigos normatyvumo sekos išlaikymas sudarė palankias sąlygas gimusiems 1970–1984 m. Lietuvoje susilaukti vaikų, o prokreacinius lūkesčius sieti su šeiminių santykių institucionalizavimu.