Straipsnio tikslas – įvardyti svarbiausias problemas, kylančias apmąstant politiškumo krizę pirmoje Vakarų civilizacijos laidoje – Graikijoje IV–II a. pr. Kr. Politiškumo krizė traktuojama kaip ypatinga politinių, antpolitinių ir apolitinių veiksnių sąveika. Straipsnyje tikrinama hipotezė, pagal kurią valdantysis elitas, visuomenėje eliminuodamas politiškumui būdingą sąmonės įtampą ir natūralias žmogiškąsias priešpriešas, o kartu pakeisdamas jas vadybinėmis procedūromis, skatina gyventojų apatiją anksčiau sukurtų demokratijos institutų atžvilgiu. Beveik neišvengiamas tokio proceso rezultatas – teatralizuotas gyvenimo modelis, kuriam būdinga išskirtinė individualizuotų socialinių vaidmenų funkcija.