Modernėjant visuomenėms, mirtingumas yra vienas iš esminių veiksnių gyventojų kaitos procese. Mirtingumas po XX a. vidurio Lietuvoje mokslininkų plačiai ištyrinėtas įvairiais aspektais, tačiau ankstesnis istorinis laikotarpis šiuo atžvilgiu vis dar mažai nagrinėtas ir duomenų apie Lietuvos mirtingumo raidos pokyčius beveik neturime. Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas, kuriame naudoti bažnyčių mirties metrikų aktų knygų duomenys siekiant rekonstruoti 1849–1921 m. Lietuvos gyventojų mirčių priežasčių struktūrą, jos skirtumus mieste ir kaime bei sąsajas su A. R. Omrano pasiūlyta epidemiologinio perėjimo teorija. Duomenys leidžia daryti prielaidą, kad epidemiologinis perėjimas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ir kelti klausimą apie gyvenamosios vietovės tipo – miesto ir kaimo – įtaką pokyčių tempui.