Šiame straipsnyje nagrinėjama prancūzų psichoanalizės teoretiko Jacques’o Lacano mėgavimosi samprata. Bandant parodyti, kaip mėgavimasis susijęs su kitu, ieškoma galimybės kurti socialinius santykius, kuriuose kitas žmogus ar žmonių grupė taptų ne individualaus ar kolektyvinio mėgavimosi kliūtimi, bet jo pagrindu. Keliama hipotezė, kad mėgavimuisi palankų santykį su kitu subjektas gali atrasti ne konkuruoti verčiančioje įsivaizdavimo plotmėje ar pritapti prie galios leidžiančioje simbolinėje plotmėje, bet kasdienius santykius aprėpiančioje tikrovės plotmėje.