Santrauka. Šio straipsnio tikslas – konceptualiai nuskaidrinti racionalumo problemą sociologijoje, papildomai svarstant sociologijos ir filosofijos sąveikos aptariamoje srityje klausimus. Teigiama, kad racionalumo problema sociologijoje neatskiriama nuo racionalumo problemos filosofijoje, todėl specifines abiejų dalykų problemas reikia analizuoti ne atskirai, o kartu. Abiejų dalykų istorijose – trumpesnėje sociologijos ir ilgesnėje filosofijos – randame analogijų ir paralelizmų. Paralelizmai rekomenduoja skverbtis į bendrosios kilmės problemų genealogiją neapsiribojant paskirų dalykų vidinės sandaros analitika. Čia pateikiamoje pirmoje straipsnio dalyje konkrečiai nagrinėjama racionalumo ir normatyvumo tarpusavio santykio problema ir šio probleminio santykio nepaisymo socialinių mokslų metodologijose implikacijos – neopraksiologinės epistemologinio natūralizmo ir reliatyvizmo tendencijos.
Pagrindiniai žodžiai: racionalumas, prasmės adekvatumo kriterijai, a priori problema, normatyvumas, natūralizmas, reliatyvizmas.
Key words: rationality, the criteria of meaning adequacy, the problem of the a priori, normativity, naturalism, relativism.
Abstract
The problem of Rationality in Sociology
Rationality seems to be the meeting point of sociology and philosophy. “Rationality” is a controversial concept. Historically, the problems of rationality, normativity, social action, and meaning-adequacy in sociology have its closest relationships with epistemology. The aim of this essay is to articulate and explicate the parallel “problems of rationality” in sociology and philosophy. This is done in two parts. The first looks at sociologists’ attempts to articulate conceptually the relation between rationality and normativity. The problem of the relationship of rationality and normativity in sociology appears early in a classical and modern sociology but appears consequently in many more hidden ways in connection with epistemological naturalism. The article argues that the radical critique of epistemology and philosophy in contemporary neopraxiological empiricism is misdirected due to a misconception about the relationship between rationality and a priori.