Straipsnyje analizuojama, kuo skyrėsi jaunų žmonių išėjimas iš tėvų namų paskutinėje sovietmečio ir pirmojoje posovietinėje kartose. Pagrindinis dėmesys skirtas socialiniams valstybės sąrangos pokyčiams ir tam, kaip permainos paveikė analizuojamų kartų savarankiško gyvenimo pradžią. Pristatomame tyrime taikyta diadinė tarpgeneracinė perspektyva – atlikti biografiniai interviu su vienos šeimos dviejų kartų atstovais (motinomis ir jų vaikais). Duomenys rodo, kad socialinės brandos tvarkaraščio kaita ir diferenciacija jau vyksta paskutinėje sovietmečio kartoje, kai jaunų žmonių gyvenimą atskirai vis dažniau lemia individualūs sprendimai, o ne ideologiškai palaikomos socialinės struktūros. Posovietinės kartos tapsmą suaugusiu stipriai veikia globalizacija ir ekonominės sistemos kaita. Todėl šioje kartoje aptinkamą kur kas didesnę brandos trajektorijų įvairovę ir destandartizaciją galima interpretuoti kaip jaunų žmonių reakciją į intensyvių permainų sukeltą rizikos ir nesaugumo pojūtį.