Pritaikant filosofo A. Mickūno fenomenologinę „laiko gelmės“ sampratą, analizuojami ir lyginami du skirtingi Klaipėdos miesto erdvėlaikio pasisavinimo modeliai. Vienam atstovauja mokslinis metodologinis diskursas, nagrinėjantis istorines, poetines ir filosofines ar publicistines Klaipėdos naracijų interpretacijas. Antram modeliui priskiriamos ir nagrinėjamos poetinės esė apie Klaipėdą, išreiškiančios meninį estetinį miesto erdvėlaikio (re)prezentavimą. Palyginimas leidžia daryti išvadą, kad meninė naracija, kilusi iš betarpiškos juslinės miesto erdvėlaikio patirties, pasirodo kaip įtaigesnė pasisavinimo forma, nes geba autentiškai integruoti skirtingas, istorinių lūžių atskirtas (ir supriešintas) erdvėlaiko dimensijas. Dėl savo įsisąmoninto subjektyvumo ji, skirtingai nuo akademiniu diskursu besiremiančios interpretacijos, nepretenduoja į „privilegijuotą“ žinojimą apie miestą ir taip prisideda prie miesto tapatybių kūrimo pliurališkumo.