Straipsnyje politinės partijos „Drąsos kelias“ iškilimui aiškinti pritaikoma Ernesto Laclau diskursyvi populizmo teorija, kuria remiantis populizmas suprantamas kaip kolektyvinio identiteto formavimosi logika. Šio teorinio požiūrio pranašumai atskleidžiami, lyginant jį su kitomis populizmo konceptualizavimo kryptimis. Taip pat mėginamas įveikti vienas iš šios teorijos trūkumų – per didelis abstraktumas, trukdantis pritaikyti ją empiriniams tyrimams. Straipsnyje aptariamos teorijos operacionalizavimo galimybės derinant ją su kitomis metodologinėmis perspektyvomis bei pasiūlomas naujas tyrimo modelis, kuris ir pritaikomas populistinės politinės partijos „Drąsos kelias“ atvejo tyrime.