Įgalinimas bendrąja prasme mokslinėje literatūroje suvokiamas kaip galios dalyvauti lygiomis teisės tam tikruose procesuose sudarymas ir (ar) sąlygų tam sudarymas bei, pastaraisiais dešimtmečiais, siekiant užtikrinti piliečių poreikius atitinkantį ir demokratinį valdymą. Atsižvelgiant į tai, kad jaunimo politika Lietuvoje įgyvendinama laikantis subsidiarumo principų, šiame straipsnyje analizuojama jaunimo įgalinimo situacija Lietuvoje, dėmesį skiriant jų į(si)traukimui sudaromoms sąlygoms bei kylantiems iššūkiams būtent savivaldybių lygmeniu. Straipsnyje, siekiant pagrįsti tiriamo reiškinio problematiką bei apžvelgti ankstesnius tyrimus, atlikta mokslinės literatūros analizė bei, remiantis Jaunimo politikos įgyvendinimo vertinimo metodikoje nurodytais jaunimo įgalinimo vertinimo kriterijais, atlikta antrinių statistinių duomenų analizė. Siekiant identifikuoti iššūkius, su kuriais susiduriama savivaldybėse, atliktas kokybinis tyrimas – pusiau struktūruotas interviu su pasirinktų savivaldybių Jaunimo reikalų koordinatoriais, atsakingais už jaunimo politikos įgyvendinimą, bei tose savivaldybės veikiančių jaunimo nevyriausybinių organizacijų atstovais. Atlikti tyrimai leido nustatyti tobulintinas jaunimo įgalinimo savivaldybėse sritis bei priemones, kurios prisidėtų prie palankesnių sąlygų jų dalyvavimui sudarymo.