Šiuolaikinis pasaulis neišvengiamai keičia vystymąsi į darnų. Darnus vystymasis reikalauja naujų veiklos formų visose organizacijose. Taigi organizacijos turi rasti naujų būdų, kurie padėtų įgyvendinti tikslus ir sėkmingai konkuruoti. Ypač tai aktualu viešajam sektoriui, kuris, akivaizdu, daugelį gerosios praktikos modelių perima iš verslo sektoriaus ir taip siekia gerinti viešųjų paslaugų kokybę.
Europos Sąjunga, kurios narė yra ir Lietuvos Respublika, visus regionus įpareigoja vystytis darniai. Daugelis autorių darniam vystymuisi užtikrinti tarp kitų metodų rekomenduoja visuotinės kokybės vadybos (VKV) metodą. Kuris nors geriausias šio metodo diegimo modelis neišskiriamas. Organizacijoms palikta galimybė pačioms nuspręsti, kurį ar kuriuos modelius diegti. Literatūros analizė leidžia teigti, kad viešajame sektoriuje dažniausiai naudojami trys modeliai: ISO standartai, Europos kokybės vadybos fondo tobulumo modelis ir Bendrojo vertinimo modelis.
Lietuvos Vyriausybė viešojo valdymo programoje 2012–2020 metams ragina viešojo sektoriaus organizacijas diegti kokybės vadybos modelius paslaugų kokybei gerinti. Tačiau viešojo sektoriaus veiklos ataskaitose akcentuojama, kad Lietuvos viešasis sektorius VKV modelius diegia neaktyviai ir nenoriai. Kaip vienos iš pagrindinių priežasčių įvardijamas motyvacijos ir supratimo bei patirties stygius.
Kokybės gerinimas ypač aktualus savivaldos lygmenyje, nes savivaldybės užtikrina decentralizaciją, glaudžiau bendrauja su visuomene (vietos bendruomenėmis) ir teikia jai daug viešųjų paslaugų. Todėl šiame darbe ieškoma atsakymo į klausimą, kokia yra VKV raiška Klaipėdos regiono savivaldybėse ir kokiais būdais galima sužadinti viešojo sektoriaus organizacijų norą diegti VKV.
Darbe naudojama literatūros analizė, siekiant išgryninti pagrindinius visuotinės kokybės vadybos principus ir metodus, kurie leistų realiai įdiegti VKV modelius viešojo sektoriaus organizacijose. Susisteminus duomenis išgryninti trys pagrindiniai VKV principai: 1) orientacija į rezultatus ir vartotojus (piliečius), 2) nuolatinis procesų valdymas ir jų gerinimas, 3) bendras atsakingas dalyvavimas (tarpusavio sąveika, bendradarbiavimas, partnerystė). Įvairūs autoriai siūlo tokius šių principų įgyvendinimo metodus: naujoji viešoji vadyba, arba managerializmas, strateginis planavimas ir organizacinis mokymasis.
Pirmiausia atlikta savivaldybių interneto svetainių analizė. Turinio analizės būdu per paieškos laukelius ieškota trijų viešajame sektoriuje dažniausiai naudojamų VKV modelių, siekiant nustatyti, ar savivaldybės yra įdiegusios šiuos VKV modelius ir ar diegia kuriuos nors šiuo metu. Interneto svetainių analizė taip pat naudota siekiant įvertinti, ar savivaldybių administracijų struktūroje yra su VKV susijusių vadybininkų pareigybės.
Siekiant patikrinti gautų duomenų validumą ir patikslinti prasto VKV diegimo priežastis, atlikta atsakingų specialistų, susijusių su inovacijų ir planavimo procesais savivaldybėse, apklausa telefonu.
Atlikus literatūros analizę ir išgryninus VKV diegimo metodus, analizuoti septynių Klaipėdos regiono savivaldybių (Klaipėdos m., Palangos m., Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r. ir Neringos) strateginiai plėtros planai, juose turinio analizės būdu ieškota šių metodų raiškos. Visi trys metodai turi būti tarpusavyje susiję. Pvz., organizacinis mokymasis arba vadybos priemonių diegimas turi būti tiesiogiai susijęs su visuotinės kokybės vadybos diegimo ar palaikymo priemonėmis.
Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad tam tikrus VKV modelius yra įdiegusios tik trys savivaldybės (Klaipėdos m., Palangos m. ir Neringos). Šiuo metu jokio VKV modelio nediegia nė viena savivaldybė. Analizuotų savivaldybių organizacinėje struktūroje nėra su VKV susijusių vadybininkų pareigybių. Atsakingi savivaldybių specialistai girdėjo apie VKV, tačiau neturi aiškių sprendimų dėl konkrečių modelių pasirinkimo ir diegimo terminų. Dvi iš septynių savivaldybių (Kretingos ir Skuodo rajonų) savo strategijoje neplanuoja VKV diegimo. Likusių penkių savivaldybių strateginiuose dokumentuose konkretūs modeliai nėra įvardyti, suplanuotos tik VKV diegimo perspektyvos. Atsakingi specialistai paminėjo, kad VKV suplanuota įdiegti iki 2020 metų. Tai greičiausiai susiję su ES struktūrinės paramos lėšomis, kurios padėtų išspręsti VKV diegti trūkstamų lėšų problemą. Apklaustieji taip pat įvardijo, kad lėtas ir neaktyvus VKV diegimas susijęs ir su teisės aktais suteikta laisve: juose nėra griežto reikalavimo diegti VKV, tik pateikiamos rekomendacijos dėl VKV diegimo.
Taigi atlikus tyrimą galima pritarti autoriams, kad VKV viešajame sektoriuje yra diegiama neaktyviai ir nenoriai. VKV diegimo suplanavimo strategijoje nepakanka. Būtina aktyviai ir nedelsiant naudoti ir kitus straipsnyje išgrynintus metodus: managerializmą bei organizacinį mokymąsi, kurie suteiktų organizacijų nariams žinių ir supratimą apie VKV ir padėtų sužadinti organizacijų norą įdiegti ir palaikyti VKV.