Alternatyvūs rizikos vertinimo metodai: saugumo ribos teoriniai aspektai
Efektyvus rizikos valdymas yra viena iš pagrindinių finansinių institucijų sėkmės priežasčių. Netinkamas rizikos vertinimas ir metodikų parinkimas padidina finansinių institucijų nuostolių, nemokumo ar kitų problemų tikimybę; tai savo ruožtu lemia kitų finansinių institucijų nuostolius. Finansų rinkų griūtis padaro didelių nuostolių tiek investuotojams, tiek valstybei, kuri yra priversta įsikišti ir naudoti mokesčių mokėtojų lėšas. 2008 m. pasaulinė finansų krizė ir po jos kilusi bankų krizė atskleidė finansų sistemos tvarumo silpnumą. Netinkamai įvertinus riziką, nuostolių patyrė ne tik investuotojai ir bankai, bet ir paprasti mokesčių mokėtojai, kurių lėšomis buvo sprendžiamos bankų ir kitų finansinių institucijų problemos.
Kapitalo rinkų plėtra ir konkurencija tarp investicinių portfelių valdytojų mokslininkus skatina ieškoti efektyvesnių rizikos įvertinimo metodų. Plačiausiai yra naudojami kiekybiniai metodai, besiremiantys istoriniu kainų judėjimu. Kiekybinių rizikos vertinimo metodų prigimtis ir jų įvairovė neužtikrina efektyvaus rizikos vertinimo ir valdymo. Tai skatina ieškoti alternatyvių rizikos vertinimo ir mažinimo metodų.
Vienas iš plačiausiai naudojamų rizikos vertinimo kriterijų yra standartinis nuokrypis –simetrinis rizikos vertinimo kriterijus, kurio dydis nepriklauso nuo to, ar grąža yra teigiama, ar neigiama. Tačiau, siekiant geresnių investicinio portfelio rezultatų, svarbu sumažinti nuosmukio riziką ir padidinti pelno tikimybę. Nuosmukio riziką galima sumažinti ne tik apskaičiuojant šią riziką įvertinančių kriterijų optimalias reikšmes, bet ir atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę, turtą, pelną bei kitus kriterijus. Kyla klausimas, kokie yra galimi fundamentalieji rizikos vertinimo kriterijai ir kaip juos galima pritaikyti norint įvertinti investicinio portfelio riziką.
Tyrimo objektas – rizikos vertinimo kriterijai. Tyrimo tikslas – išnagrinėti fundamentaliųjų rizikos vertinimo kriterijų aspektus ir empiriniais tyrimais pagrįsti šių kriterijų taikymo siekiant įvertinti riziką ir ją sumažinti galimybes. Tyrimo uždaviniai: susisteminti ir apibendrinti mokslinėje literatūroje pateikiamą alternatyvų rizikos vertinimo poreikį bei prielaidas; pagrįsti pasirinktos rizikos vertinimo strategijos taikymo galimybes. Siekiant tyrimo tikslo ir uždavinių įgyvendinimo, taikomi tokie metodai: mokslinių šaltinių analizė, sintezė, apibendrinimas.
Svarbi mokslinių tyrimų kryptis yra alternatyvių rizikos vertinimo metodų, galinčių padėti įvertinti ir sumažinti riziką, paieška. Vienas iš šių metodų yra fundamentaliųjų rodiklių analizės taikymas atliekant rizikos vertinimą. Fundamentaliąja analize paremta vertės investavimo strategija, kurios pradininkais laikomi Benjaminas Grahamas ir Davidas L. Doddas. Jų knyga „Security Analysis“ vadinama vertės investuotojų biblija. Kaip šios knygos leidime teigia S. A. Klarmanas, „vertės investavimas yra toks pat, koks buvo B. Grahamo ir D. L. Doddo laikais: tai praktika, kai vertybiniai popieriai ar kitas turtas yra perkami už mažesnę kainą, nei jie iš tikro verti“. Investavimas į paprastąsias akcijas remiasi triguba koncepcija: patikima ir nusistovėjusi dividendų grąža, stabilus ir reikiamas pelningumas, patenkinama materialiojo turto būklė. Norint įvertinti šiuos tris veiksnius, analizuojama įmonės dividendų mokėjimo istorija, pelno (nuostolių) ataskaita, balansas.
Vertės investuotojai ieško tikrosios įmonės vertės. Ši strategija remiasi prielaida, kad vertybinių popierių rinkos kaina yra didesnė arba mažesnė nei tikroji įmonės vertė, todėl ilguoju periodu akcijos kaina bus linkusi grįžti prie tikrosios įmonės vertės. Įmonės tikroji vertė nustatoma naudojant kiekybinius metodus. Šie metodai padeda sumažinti bendrą analizuojamų įmonių skaičių. Pirmoji vertės investavimo forma yra pasyvi atranka, kai įmonės atrenkamos atsižvelgiant į mažus santykinius P/E, P/B kriterijus, mažą riziką ir kitus veiksnius. Antroji vertės investavimo forma pasižymi rinkos krypties analize. Analizuojama ir investuojama į įmones, kurios yra nemėgstamos kitų investuotojų, pasižymi prastu praeities efektyvumu ar blogomis naujienomis. Trečioji forma – tai aktyvi vertės investavimo forma. Ši forma pasižymi tuo, kad įsigyjamos nuvertintos, neefektyviai valdomos įmonės, kurių vertė padidinama jas reorganizavus, pertvarkius jų valdymą.
Rinkos pasižymi nepastovumu, todėl investuotojai privalo reikalauti kiekvienos jų atliekamos investicijos saugumo ribos. Geriausias būdas įvertinti vertybinių popierių saugumo ribą yra detali jų analizė. Saugumo riba pasiekiama, kai vertybiniai popieriai perkami už mažesnę kainą, nei yra įmonės tikroji vertė, siekiant išvengti nuostolių, galinčių atsirasti dėl žmogiškųjų klaidų, nesėkmių ar kintamumo, susidarančių dėl nenuspėjamai ir greitai besikeičiančio pasaulio. Supaprastinta saugumo ribos idėja yra vertybinių popierių įsigijimas už du trečdalius ar mažiau jų vertės.
B. Grahamas pasiūlė dešimt fundamentaliųjų kriterijų investicijų saugumo ribai įvertinti. Penki (akcijos pelningumas, akcijos kainos ir pelno, tenkančio akcijai, santykis, dividendinis pajamingumas, akcijos kainos ir buhalterinės vertės santykis, akcijos kainos ir grynojo trumpalaikio turto santykis) iš šių kriterijų skirti investicijų grąžai įvertinti. Šie kriterijai yra jautrūs akcijos kainos ir pelno pokyčiams. Kiti kriterijai (finansinės struktūros, pelno augimo indikatoriai) įvertina įmonės finansinį stabilumą ir riziką. Šie kriterijai nėra jautrūs akcijos kainos ar pelno pokyčiams. Akcijų vertė ir būsima grąža priklauso nuo priimtinos veiklos efektyvumo ir stabilios finansinės struktūros.
Empirinių tyrimų apžvalga parodė, kad šių kriterijų naudojimas formuojant investicinį portfelį skirtingais laikotarpiais ir skirtingose rinkose pagerina jo rezultatus. Nepaisant to, neišvengiama rizikos dėl tikrosios saugumo ribos nustatymo. Skirtingų sektorių įmonių vertė apskaičiuojama skirtingai, todėl vienas kriterijus ar dydis netinka visoms įmonėms. Taip įmones galima pervertinti arba nuvertinti. Atsižvelgiant į tai, saugumo ribą yra tikslinga taikyti kaip papildomą rizikos vertinimo ir mažinimo metodą.