Straipsnis skirtas geriausiai žinomam Viduramžių raidžių labirintui – kryžiuje užšifruotai eiliuotai maldai (Crux mihi certa salus, crux est quam semper adoro. Crux Domini mecum, crux mihi refugium), kurios teksto kilmė siekia Antikos laikus. Baroko laikotarpiu Ananjo dominikonų pastangomis šis tekstas paplito įrašytas kryžiuje (kryžiaus formos raidžių labirinto forma) kaip nuo perkūnijos saugantis „Šv. Tomo Akviniečio kryžius“. Straipsnyje analizuojami šios pamaldumo tradicijos funkcionavimo ženklai Lietuvos visuomenėje, kai XIX a. tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išspausdintas maldynuose bei vieno lapo spaudiniuose; aptariami skirtingi šv. Tomo Akviniečio kryžiaus vertimai bei jų kontekstas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.