Ezopo pasakėčių vertėjas Jonas Šulcas: biografijos pėdsakais

Santrauka

Šio straipsnio centre – XVIII a. pradžioje Prūsijos Lietuvoje kilusios filologinės polemikos dalyvis Jonas Šulcas (Johann Schul[t]z, ~1678–1709), lietuvių raštijos istorijoje žinomas kaip pirmosios lietuviškos grožinės literatūros knygos Ezopo pasakėčios (Karaliaučius, 1706) vertėjas, tautosakos rinkėjas. Kitaip nei apie pagrindinius šios diskusijos oponentus – ilgamečius Prūsijos Lietuvos dvasininkus: Gumbinės kunigą Mykolą Merliną (Michael Mörlin, 1641–1708) ir Valtarkiemio kunigą Jokūbą Perkūną (Jacob Perkuhn, 1665–1711) – biografinės žinios apie bene jauniausią šio kalbinio ginčo dalyvį Joną Šulcą kol kas buvo šykščios. Remiantis Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybiniame archyve (vok. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz) Berlyne saugomais dokumentais bei Jono Jokūbo Kvanto (Johann Jacob Quandt, 1686–1772) rankraščiu Preußische Presbyterologie (5 t., iki 1772), straipsnyje rekonstruojami iki šiol nežinoti Jono Šulco biografijos faktai, koreguojami lietuvių raštijos istoriografijoje anksčiau nepagrįstai plitę teiginiai.