Daugiakalbės 1809 metų eilės Marijampolėje. Atradimai, reikšmės, hipotezės

Santrauka

Pristatomi ir interpretuojami Užnemunėje 1809 m. sukurti lenkiški ir lietuviški eiliuoti tekstai, iki šiol nepatekę į lietuvių literatūros istorikų dėmesio lauką. Tikslinama istorikų tezė, kad Tado Kosciuškos sukilimo politinės lietuviškos raštijos proveržis dėl nepalankių išorinių aplinkybių nuslūgo. Užnemunėje politinės aplinkybės – Prūsijos aneksijos tarpsnis (1795–1807), napoleoninis išsivadavimo etapas, konstitucinis Varšuvos Kunigaikštystės bei Lenkijos Karalystės periodas (1807–1830) – buvo palankios tolesnei šios raštijos plėtrai. Straipsnyje gręžiamasi ir į antrąjį šią raštiją legitimizavusį faktorių – senąją retorinę kultūrą, kurioje daugiakalbiai tekstai heterogeniškoje visuomenėje buvo laikomi deramais viešomis progomis.
Dėmesys sutelkiamas į tris 1809 m. kūrinius: lenkišką Hyacinto Jabłońskio eilių ciklą, išleistą 1809 m. Marijampolės seimelio iniciatyva; lenkišką–lietuvišką proginį sveikinimo eilėraštį, hipotetiškai deklamuotą šio seimelio atidarymo proga; keliamos hipotezės apie Napoleono epochos lietuviško kūrinio „Marijampoliečių daina“ kilmę ir sociokultūrinį kontekstą. Tekstus vienija optimistinis prisikeliančios unijinės tėvynės vaizdinys, būdingas lituanistikos bemaž ignoruojamai XIX a. pradžios legionierių pilietinei poezijai. Lietuva joje – autonomiška „sava žemė“, „tėviškė“. Rekonstruojamos komunikacinės situacijos, kurios leidžia kelti naujas hipotezes apie lietuviškos poetinės raiškos prielaidas viešojoje erdvėje XIX a. pradžioje.