Kijevo Olų paterikono kalbinės metamorfozės

Santrauka

Dvi naujai išaiškintos rusėniškos Kijevo Olų Paterikono rankraštinės versijos iš esmės keičia šio teksto kalbinę istoriją ir leidžia daryti tris pagrindines išvadas.

1) Šio kūrinio kalbinės metamorfozės prasidėjo ne nuo 1635 metais Kijeve publikuoto vertimo į lenkų kalbą, o dar XV a. viduryje – XVI a. pabaigoje, kai kūrinys pirmą kartą buvo išverstas iš senosios bažnytinės slavų kalbos į rusėnų kalbą. Tai visiškai atitinka bendrą kalbinės situacijos raidą LDK rytų slavų žemėse. Vis dėlto spausdinta lenkiška versija labai prisidėjo prie Paterikono kalbinės istorijos, paskatinusi naujų vertimų tiek į rusėnų, tiek į bažnytinę slavų kalbą atsiradimą.

2) Antriniai vertimai į lenkų ir bažnytinę slavų kalbas išliko unikalūs ar izoliuoti Kijevo Olų Paterikono kalbinėje istorijoje, o vertimai į rusėnų kalbą (vienas iš jų yra adaptacija) buvo atlikti mažiausiai keturis kartus iš skirtingų kalbinių versijų: dviejų bažnytinių slavų (Arsenijaus ir Kasijono) redakcijų ir 1635 m. lenkiško vertimo. Taigi rusėniškosios versijos verstos iš dviejų skirtingų – senosios bažnytinės slavų ir lenkų – kalbų (tai unikalus atvejis šio literatūros kūrinio istorijoje).

Paterikono rusėniški vertimai lenkia visus kitus tiek savo skaičiumi, tiek vertimams naudotų kalbinių originalų skaičiumi, todėl laikytini pagrindine šio kūrinio kalbinės adaptacijos kryptimi.

3) Rusėniškosios versijos yra neišsamios, tačiau ankstyviausioji rodo vertėjo pastangas pateikti kuo išsamesnį tekstą, paėmus kai kurias trūkstamas dalis iš bažnytinio slavų Sinaksario. Tačiau 1660 m. vertimas rodo priešingą norą – sumažinti Paterikoną sudarančių pasakojimų skaičių ir kiek įmanoma labiau sutrumpinti jų tekstą. Ši aplinkybė daro rusėniškas versijas pačiomis įvairiausiomis ir gali būti natūrali Abiejų Tautų Respublikos rytų slavų žemių kultūrinio policentriškumo apraiška.

Visose kalbinėse Kijevo Olų paterikono versijose matomi rytų slavų daugybiniai bandymai lingvistiškai nostrifikuoti jo tekstą ir pritaikyti jį dinamiškai besikeičiančiai socialinei ir kalbinei aplinkai ir iliustruoja rusėnų raštijos daugiakalbiškumą. Trys jos rašomosios kalbos iš keturių (rusėnų, lenkų ir bažnytinė slavų) buvo aktyviai įtrauktos į šio kūrinio kalbinę istoriją, ir vien lotynų kalba liko šio proceso nuošalyje dėl savo elitinio pobūdžio.