Straipsnyje analizuojama Kristijono Donelaičio kūrybos recepcija paskutiniais dviem XVIII a. dešimtmečiais. Pirmasis Donelaičio kūrybą įvertino ir jos ištraukas 1800 m. publikavo Kristijonas Gotlybas Milkus (Christian Gottlieb Mielcke): 18 Donelaičio poemos Metai eilučių paskelbta jo parengtos lietuvių kalbos gramatikos poetikos skyriuje, o dvikalbiame lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių žodyne poemos medžiaga iliustruoti kai kurių leksemų vartojimo atvejai. Pažintis su Donelaičio kūryba paskatino Milkų poetikoje suformuluoti tuo metu dar gana novatorišką mintį apie tai, kad poeziją ne tik galima, bet ir būtina kurti šnekamąja lietuvių kalba, kuri iš prigimties esanti kilni. Kristijono Donelaičio kūrybos poveikis justi paties Milkaus eiliavimuose, taip pat 1800 m. išėjusiame jo parengtame pamokslų rinkinyje Miβknygos, ypač originaliuose Efraimo Frydricho Meisnerio (Ephraim Friedrich Meissner) pamoksluose.