Mykolo Balsamono Pagiriamasis žodis apie naujuosius šventus bei šlovingus kankinius Antaną, Joną ir Eustatiją, rusus, skirtas trims Vilniaus kankiniams, yra vėlyvosios Bizantijos kūrinys, svarbus ankstyvasis Lietuvos istorijos šaltinis. Jis tyrinėtas istorikų, teologų, tačiau iki šiol nėra sulaukęs pakankamo filologų dėmesio. Straipsnyje šis šaltinis analizuojamas vėlyvosios Bizantijos hagiografijos kontekste, prieš tai trumpai aptarus Bizantijos hagiografijos raidą ir įvardijus bendrus hagiografinių kūrinių bruožus bei išskyrus esmines skirtingų laikotarpių charakteristikas. Daugiausia dėmesio skiriama XIV amžiui ir Lietuvos istorikų (ne)paliestiems Lietuvai aktualiems aspektams. Standartizuoto žanro šaltinio struktūros analizė atliekama lyginant kūrinį su jo amžininko Nikeforo Gregoro hagiografinių darbų struktūra. Kūrinio struktūros, retorikos, stilistikos ir kai kurių leksikos aspektų analizė leidžia diskutuoti dėl kūrinio literatūriškumo ir patikimumo kaip istorinio šaltinio bei kai kurių istorikų teiginių pagrįstumo.