Sąlygos lietuvių raštijai vystytis Prūsų (Mažojoje) Lietuvoje atsirado XVI a., kunigaikščiui Albrechtui 1544 m. įsteigus universitetą Karaliaučiuje. Iki pat XVIII a. vidurio valdovai palaikė lietuvių kalbą kaip priemonę, skatinančią vietinių bendruomenių integraciją į socialinį ir ekonominį Prūsijos gyvenimą. Tai patvirtina archyvuose išlikę XVI–XVIII a. oficialūs įsakymai dėl lietuviškų knygų rengimo ir spausdinimo. Šiame straipsnyje gretinant valdovų potvarkius su atitinkamo laikotarpio lietuviškų (ir lituanistinių) knygų dedikacijomis bandoma atskleisti, kaip lietuvių raštijos kūrėjai vertino tokį rūpestį ir kokį dėkingumą rodė savo mecenatams. Nerasta nė vienos karališką asmenį ar jo nuopelnus šlovinančios panegirikos, tik santūri padėka už rūpinimąsi lietuvių tautos švietimu. Toks santūrumas ir racionalumas raštijos kūrėjų santykiuose su mecenatais laikytinas Prūsų lietuvių raštijos specifiniu bruožu. Savita ir tai, kad nuo XVII a. lietuviškose knygose (ypač giesmynuose) patiems lietuviškų knygų rengėjams gausiai spausdinamos Karaliaučiaus poetų, profesorių, kunigų ir valdininkų lotyniškos, vokiškos, lietuviškos, graikiškos ir hebrajiškos epigramos ir panegirikos.