Surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje gyvavo apytikriai nuo XVIII a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Maždaug tiek pat laiko buvo verčiama, kuriama ir leidžiama surinkimininkų poreikius atitinkanti literatūra. Straipsnyje pristatomos pietistinio pobūdžio literatūros lietuvių kalba leidimo ištakos, sąsajos su vokiškos pietistinės literatūros tradicija, analizuojama tolesnė surinkimininkų literatūros raida, žanrinė įvairovė. Atkreipiamas dėmesys, kad XIX– XX a. pradžioje į literatūros rengimo darbą vis drąsiau įsijungiant pasauliečiams – daugiausia mokytojams ir ūkininkams, stiprėjo liaudinis surinkimininkų literatūros pobūdis. Būtent tokia literatūra atitiko neišsilavinusio skaitytojo lūkesčius tiek turinio, tiek estetinės raiškos požiūriu ir vis dažniau tapdavo surinkimininkų kasdienybės dalimi. Formavosi skaitymo pomėgis.