Desiderium videndi: Barboros Zapolijos ir Žygimanto Senojo korespondencija

Santrauka

Šis straipsnis – trečioji straipsnių ciklo, skirto XIV a. pabaigos – XVI a. pirmos pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės valdovių ir jų korespondentų lotyniškai epistolikai aptarti, dalis. Daugiausia dėmesio šioje dalyje bus skiriama pirmosios Žygimanto Senojo (1467–1548) žmonos Barboros Zapolijos (1495–1515) publikuotai korespondencijai. Pastarosios valdovės laiškų išlikę labai nedaug – tik 3. Bet gerokai gausesnis yra jos vyro rašytų jai laiškų palikimas (24 laiškai). Todėl bus analizuojamas ir Žygimanto Senojo korespondavimas su Barbora, iš tyrimo akiračio neišleidžiant ir informacijos apie šių valdovų sekretorius, ypač apie Andriejų Kricijų (Andrzej Krzycki, 1482–1537) bei galimus jų naudotus šaltinius, konstruojant ir rašant valdovų poros epistoliką. Šie laiškai atskleidžia artimą ryšį tarp sutuoktinių, aptariamo laiko politinius ir kasdienius dvaro įvykius. Straipsnyje analizuojamas jų korespondencijos kiekis, dažnumas, rašymo tikslai ir temos, laiškų stilius, raiška, žodynas. Taip pat glaustai pateikiama Viduramžių meilės laiškų teorija, daugiausia dėmesio skiriant garsiam italų diktaministui Bonkompanjui iš Sinjos (Boncompagnus de Signa, 1165–1240). Teorinės taisyklės, patarimai ir pavyzdžiai lyginami su mūsų aptariamos karališkos poros korespondencija: kreipiniais, žodynu, stiliumi, raiška.