Straipsnis skirtas Simono Daukanto raštų tyrimo problematikai, svarbiausią dėmesį sutelkiant į Sankt Peterburgo slavų filologijos ir etnografijos mokslininko Eduardo Volterio palikimą. Neatskiriama Daukanto biografijos dalis yra ir jau per tris amžius besitęsianti daukantianos refleksijų – tiek akademinių iniciatyvų, tiek visuomeninės atminties – tradicija. Tad šiuo požiūriu aktualu ir prasminga grįžti ir prie Daukanto raštų nagrinėjimo ištakų – kaip peterburgietis privatdocentas atrado, kaip jis pats sakė, „didžiausią XIX a. lietuvių prozaiką“, kokį vaidmenį Daukanto raštai atliko Apuolės lokalizacijos istorijoje. Straipsnyje pateikiama 1883–1887 m. Apuolės paieškų istorija, per Volterio tekstus ir asmenines iniciatyvas tiesiogiai susijusi su Daukanto ankstyvomis įžvalgomis apie tai, kur reikėtų ieškoti IX a. istorijos šaltinyje minimo kuršių genties Ceklio žemės centro.