Straipsnyje nagrinėjami Simono Daukanto veikalo stilistikos klausimai. Atkreipiamas dėmesys, jog žodį „būdas“ Daukantas tikriausiai nusižiūrėjo iš Tacito veikalo apie germanus, aptariamas žodžių „mos“ (lot.) ir „būdas“ semantinis laukas ir konstatuojama, kad vartodamas žodį „būdas“ Daukantas teigia kalbąs apie lietuvių tautos dvasinių ypatybių visetą. Jo Būde vyraujantis dvasinių reikalavimų kodeksas ne tik atskleidžia lietuvių tautinę savimonę, bet ir stengiasi ją ugdyti, reikšdamas tautos nariams reikalavimą didžiuotis visu savo tautinės tapatybės bruožų spektru ir nieku gyvu neatsisakyti.