Straipsnyje pristatomo tyrimo objektas – Vilniaus jėzuitų kolegijos XVII–XVIII a. gastronominė kultūra. Tyrimo teorinė prieiga grindžiama Jurijaus Lotmano semiosferos teorija, interpretuojant Vilniaus jėzuitų bendruomenę kaip kreolizuotą erdvę, esančią ties dviejų semiosferų – Jėzaus Draugijos ir LDK gastronominės kultūros – sąveikos riba. Tyrimo metu siekiama apibrėžti Vilniaus jėzuitų bendruomenės gastronominės kultūros savitumą (pagrindiniai pasninko ir įprastinio meto patiekalai ir gėrimai), jos santykį su jėzuitų gyvenimą reglamentuojančiomis formaliomis taisyklėmis ir bendruomenei būdingomis neformaliomis praktikomis, taip pat palyginti su LDK bajoriškąja ir vienuolijų bei kitų Europos šalių jėzuitų gastronominėmis kultūromis.