SLL58_Kuzborska

Copyright © 2024 Alina Kuzborska. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Liudvikas Rėza, Prutena, sudarė Liucija Citavičiūtė, iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas, iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023, 490 p., iliustr. ISBN 978-609-425-362-1

2023 m. skaitytojams į rankas pateko ypatinga knyga – ji padėjo kelis kertinius lietuvių humanistinės savimonės akmenis. Visu pirma, Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius, folkloristas ir lietuvių raštijos plėtrai nusipelnęs filologas Martynas Liudvikas Rėza (1776–1840) aptariamame leidinyje atsiskleidžia kaip poetas. Rėza, be abejonės, siejamas (ir ne tik lituanistų) su Kristijonu Donelaičiu, mat šio kūrinį Metai jis parengė ir išvertė į vokiečių kalbą, o 1818 m. išleido kartu su lietuvišku originalu. Taip iš rankraščių nebūties, beveik 40 metų po autoriaus mirties, iškilo pirmas lietuvių poetas Donelaitis, rašęs ne sau, išsilavinęs švietėjas ir lietuvininkų kaimo gyvenimo tapytojas. Jo taisyklingas hegzametras po Rėzos vertimo dar keturis kartus suskambėjo vokiečių kalba¹.

Galima sakyti, kad Rėza tapo pirmojo lietuvių poeto atradėju, jo dėka sužibo Donelaičio žvaigždė, nušvietusi XIX a. Rytų Prūsiją. Tik XX a. Donelaitis buvo tinkamai įvertintas Lietuvoje. Dabar, XXI a., lietuvininkų Hesiodas praskynė kelią savo atradėjui, kurio Raštai, rengiami Liucijos Citavičiūtės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiami jau nuo 2011 metų. Mūsų aptariamasis, plačiajai visuomenei parengtas iliustruotas Prutenos leidimas, pasirodęs 2023 metais, ruošia dirvą Rėzos Raštų projektui, nes po poros metų išeisiantis VII tomas bus skirtas būtent Prutenai. Rėzos poezija atveria naujo, lietuvių skaitytojams iki šiol nepažįstamo, pasaulio duris. Rėzos poezija lietuvių kalba, pasirodanti pirmą kartą po 200 metų, taip pat laužo stereotipus, susijusius su nacionaline literatūra, kurios pagrindiniu kriterijumi buvo laikoma kalba. Tai dar vienas šios knygos kertinis akmuo. Dabar vokiškai rašantis lietuvininkas arba kuršininkas tampa lietuvių poetu.

Prutenos lietuviškasis leidimas – tai ne tiek vokiškos poezijos, parašytos XIX a. pirmosios pusės vokiečių kalba, vertimas į lietuvių dabartinę kalbą, kiek tam tikrõs svetimos kultūros perėmimas, nes lietuvių poezijos istorijoje tokių kūrinių dar nebūta. Tai didžiulis poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno, tapusio skirtingų kultūrų tarpininku, nuopelnas. Prozos vertėjas gilinasi į kūrinio reikšmes, o verčiant poeziją, ypač tokią klasikinę kaip Rėzos Prutenos eilėraščiai, didžiausias dėmesys skirtinas formai. Vertėjui pavyko suderinti abu kriterijus – ne tik atsekti originalo eilėraščių formą ir ritmą, bet ir visiškai perteikti jų reikšmę. Johanno Wolfgango Goethe’ės Fausto vertėjui (2003 m. jam būtent už šio klasikos veikalo vertimą buvo skirta Lietuvos Nacionalinė kultūros ir meno premija) toks darbas nebuvo naujiena. 2024 m. Liudviko Rėzos Prutenos vertėjo, poeto Jonyno triūsas taip pat buvo reikšmingai įvertintas: Lietuvos leidėjų asociacija šiam Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidiniui skyrė „Knygos kaip įvykio“ apdovanojimą „už profesionalų Lietuvos literatūros istorijai reikšmingų tekstų vertimą ir parengimą, visų knygos detalių dermę“. Be meistriško vertimo, prie aukšto įvertinimo prisidėjo knygos sudarytoja Citavičiūtė, parašiusi įvadinį straipsnį ir komentarus.

Knygos vaizdą papildė neįprastos Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustracijos. Būtent šios „detalės“ gali kelti įspūdį, kad Prutena atveria skaitytojams pasakų lobyną, nori papasakoti vaikams apie dingusį pasaulį. Jau pats Rėzos portretas knygos viršelyje rodo praėjusių šimtmečių inteligentą su senamadišku apsiaustu ir peteliške. Aplink plauko laiveliai ir skrybėlėti žvejai valtyse, o išsibarsčiusios tamsiai geltonos dėmės ir melsvas jų fonas galėtų reikšti tik viena – tai gintaro lašai ir gabalai, o pačiame didžiausiame jų sustingęs Karaliaučiaus šviesuolio atvaizdas. Gelažiūtės-Petrauskienės akvarelės lyg vaikiškoje knygoje vaizduoja situacijas ir būsenas iš Rėzos eilėraščių, o kiekvieną viso atvarto iliustraciją papildo eilėraščio citata. Deja, tenka pastebėti, kad ne visada paveikslas koreliuoja su citata. Tokia yra Prutenos II dalies įvadinio eilėraščio „An das Vaterland“ – „Tėvynei“ (p. 262–275) iliustracija su išskirtu dvieiliu: Von der baltischen See, welche mein Lied erzog, / Rauscht mir tröstend ein Laut seliger Vorwelt zu – „Nuo Baltijos jūros, kuri mano dainas išaugino / Atošia guodžiantis balsas palaimingo pirmykščio pasaulio“. Eilutės įdėtos, greta „piratų“ arba kitų plėšikų vaizdų kruvino dangaus ar jūros fone. „Tėvynei“ – vienas svarbiausių išpažintinių Rėzos eilėraščių. Jis liudija poeto vietą savojo meto visuomenėje, požiūrį į komplikuotą krašto praeitį, kolonizaciją, krikštą, pavergimą, galiausiai – į baltų genčių nutautėjimą: Deutsche heissen nunmehr Preussen und Aestier – „Vokiečių vardą nūnai gavo prūsai ir aisčiai“. Poeto dabartis – Karaliaučiaus šviesuolių paveldas, jį krašto bei tėvynės labui reikia apginti nuo tironų ir „rašeivų“ lėkštybės, o „Prisikėlimo“ paminėjimas paskutiniame posme – tiesiog teologijos profesoriaus duoklė pareigai.

Kitoje vietoje darnią pastelinę miesto panoramą, iliustruojančią eilėraštį „An Simon Dach“ – „Simonui Dachui“ (p. 70–73), lydi citata iš eilėraščio „Hoffnung“ – „Viltis“: Was wir kaum geahnt im Traume / Schafft die Frist zur Wirklichkeit! – „Su laiku tikrove tampa, / Ką žadėjo mums sapnai“ (p. 128–129). Toks iliustracijų išdėstymas laikytinas knygos maketo trūkumu. Tačiau teksto ir iliustracijų koreliaciją galima aptarti atskirai – ne visa menininkės knygos vizualizacija būtų kritikuotina.

Knygos vertę didina dvi sudarytojos pratarmės. Pirmoje („Eilės, paženklintos baltiška dvasia“) Citavičiūtė trumpai aptaria Rėzos gyvenimą ir jo kelią į poetinę kūrybą, kuri iki šiol nebuvo plačiai žinoma. Šioje knygoje Rėza pirmą kartą prabyla lietuviškai. Rašoma:

Rėzos poezija, kaip ir visas jo kūrybos paveldas, yra Lietuvos nacionalinis turtas, tačiau vokiečių kalba parašyti kūriniai iki šiol buvo sunkiai prieinami platesniam skaitytojų ratui. Turėjome tik nedidelį pluoštelį Rėzos poezijos lietuvių kalba, iš kurio buvo sunku įžvelgti įvairialypę visumą.

Kitas įvadinis tekstas „Kodėl Liudvikas Rėza savo eilėraščių rinkinį pavadino Prutena?“ labai reikalingas dabartiniams skaitytojams, nes jame akcentuojama prūsų senovė. XVI a. Simono Grunau kronikoje pateikiama legenda apie Prūsijos vadus Vaidevutį ir Prutenį, tapusi Prūsijos karalystės įkūrimo mitu. Anot legendos, kraštui vardą davė ne pirmasis tos baltiškos žemės karalius Vaidevutis, o jo brolis Prutenis, dvasinis prūsų vadovas (krivių krivaitis). Geras sudarytojos sprendimas buvo įdėti abiejų Prutenos tomų antraštinių lapų faksimiles – jos nukelia mus į Karaliaučiaus spaudos istoriją (1809, 1825). Labai naudingi komentarai, pateikiami po lietuviškaisiais vertimais, – jie palengvina eilėraščių supratimą.

Didžiulis naujai išleistos Prutenos privalumas – jos dvikalbystė: viename atvarte greta atsiduria vokiškasis ir lietuviškas tekstai. Poetui Rėzai išties pasisekė, kad po dviejų šimtmečių jo eilėraščius į lietuvių kalbą išvertė poetas Jonynas. Anais laikais nebuvo tokio vertėjo, kuris gebėtų perteikti šią poeziją lietuviškai, nebent pats Rėza. Bet jis, kaip žinome, vertė iš lietuvių į vokiečių – ne tik vertė, bet ir atidengė pasauliui ligi tol nežinotą Prūsijos baltų palikuonių kultūros vertę. Donelaičio genijus ir liaudies dainų lobynas įrašė lietuvius į rašto bei kultūros tautų gretas. Taigi Vilniuje gyvenantis ir kuriantis lenkų romantizmo pradininkas, lietuvių praeities dainius Adomas Mickevičius galėjo sužinoti, kad Karaliaučiuje gyvenantis profesorius Rėza lietuvių kalba išleido Donelaičio poemą apie būrų gyvenimą. Apie Rėzą jis rašė savo poemos Gražina (lenk. Grażyna) „Istoriniuose paaiškinimuose“: „Jis, net svetimšaliu būdamas, sugėdindavo savo tautiečius, kurie taip mažai rūpinosi savo tėvynės istorija.“² „Svetimšalis“ iš Prūsijos Rėza sugėdino net ir Mickevičių, 22 metais jaunesnį „lietuvį“ iš buvusios LDK, mat tas ignoruojąs lietuvių istoriją ir kultūrą, ir šis parašė ne tik minėtąją poemą apie didvyrišką kunigaikštienę Gražiną, bet ir kitą poemą Konradas Valenrodas (lenk. Konrad Wallenrod) – beje, abi lenkų kalba, o jose minėjo ne tik lietuvių, bet ir prūsų istoriją. Neatsitiktinai abu Lietuvai nusipelnę poetai panašiu laiku sulaukė prabangių ir ilgai lauktų leidinių lietuvių kalba³. Tai tam tikro kultūros istorijos lūžio ženklas.

Nenuostabu, kad visas dviejų Prutenos dalių vertimas į lietuvių kalbą pasirodė tik dabar. Tai buvo neįmanoma nei Rėzos laikais Mažojoje Lietuvoje, nei XX a. rusų okupuotoje Lietuvoje. Tiesiog lietuvių kalba dar nebuvo tam pasirengusi. Po Donelaičio, kurio lietuvių kalba šiandienos jaunimui galėtų skambėti gana archajiškai, XIX a. dar nebuvo iškilusių talentingų poetų. XX a. vyko lietuvių kalbos norminimas, literatūros iškilimas ir autonomija, valstybingumo atkūrimas, ir tik XXI a. atsirado prielaidos pasirodyti kitatautei ir kitakalbei Lietuvos literatūrai. Todėl Jonyno atliktas Prutenos vertimas šiandien skamba tobulai. Jeigu originalo tekstą lygintume su vertimu, galėtume pasakyti, kad vertimas tam tikra prasme pranoksta originalą, nes byloja mums suprantama kalba.

Jonyno vertimas nėra laisvas, bet jis alsuoja laisvai. Vertėjas nenukrypsta nuo Rėzos teksto, idealiai atliepia ritmą, kaip 1800 m. parašytame jaunystės eilėraštyje „Vaterlandslied“ – „Tėvynės giesmė“, kuriame keturpėdis jambas kaitaliojasi su tripėdžiu. Nors vertime kai kur taikomi moteriškieji rimai, dainą galima ritmiškai atlikti:

Mein hohes Lied ist Vaterland.
Ertön’ o Harfenspiel!
Weil mir an goldner Freiheit Strand,
Das Loos des Lebens fiel. (p. 74)

Tėvynei mano ši daina.
Skambėkit, stygos lyros!
Nes laimę gimt laisvam krante
Mana širdis patyrė. (p. 75)

Eilėraščio pavadinimą Jonynas išvertė „Tėvynės giesmė“, o ne „Tėvynės daina“, atsižvelgdamas į pakilų eilėraščio toną ir į tai, kad pirmojo Rėzos posmo pirma eilutė skamba taip: Mein hohes Lied ist Vaterland. Vokiškas žanrinis apibūdinimas „Hohes Lied“ implikuoja Senojo Testamento Giesmių giesmės knygą, todėl iškilią originalo pirmos eilutės intonaciją vertėjas įrašė kūrinio pavadinime.

Jonynas puikiai valdo klasikinę eilėdarą, Rėzos pamėgtą hegzametrą, odžių, baladžių ir pastoralinių dainų specifiką, rimuoja laisvai, dėl rimo per daug neaukoja – bent jau nekeičia turinio. Verčiant Rėzą, be abejo, svarbus ne tik Prūsijos karalystės, bet ir ankstesnis (antikinis) kultūrinis kontekstas, kuris gerai pažįstamas vertėjui ir poetui Jonynui. Šiedu pasauliai susitinka eilėraštyje „Luise und Proserpina in Elysium. Dem Andenken der Königin von Preussen, Luise, am 19ten Juli 1810“⁴ – „Luizė ir Prozerpina Eliziejuje. Atminimui Prūsijos karalienės, Luizės, 1810 liepos 19“ (p. 294–307). Hegzametru parašyta elegija mylimai Prūsijos karalienei Luizei rodo Rėzą buvus tikrai poetą, trumpam, eilėraščio dėlei, paaukojusį krikščioniškąsias dogmas (priderančias Liuteronų Bažnyčios tarnautojui, teologijos profesoriui). Šitame dialogiškame kūrinyje poetas leidžia mirusiai karalienei susitikti su požemio, arba mirusiųjų karalystės, deive Prozerpina (Persefone), mirusiųjų karalystės valdovo Hado pagrobta iš žemės ir atplėšta nuo motinos deivės Demetros. Prozerpina maloniai kalbasi su Luize, klausinėja apie ankstyvą mirtį, šeimą ir vaikus, siūlo išgerti Letės vandens – tai nuramintų jos sielvartą ir leistų užsimiršti. Luizė papasakoja deivei apie savo šeimą, vyrą karalių ir savo mylimus pavaldinius, dėl kurių jai teko aukotis. Tačiau gerti užmaršties gėrimą griežtai atsisako:

Nimmer ach, will ich sie trinken, o Fürstin, die furchtbare Schaale,
Die mir Vergessenheit giebt all meines Kummers und Harms.
Denn wie sollt ich vergessen des liebenden Gatten, der Kinder,
Liebe des segnenden Volks, einzig mein Alles und Glück!
Lass die Seligkeit mir wehklagend zu weinen im Haine! (p. 302)

Niekad negersiu iš jo, o valdove, iš kiauto siaubingo,
Kuris užmarštin nugramzdins rūpesčius mano ir skausmą.
Nes kaip aš galėčiau užmiršti mylintį vyrą, vaikus,
Meilę laiminančios tautos, vienintelę laimę ir prasmę.
Paliki man šitą palaimą raudoti ir guostis giraitėj! (p. 303)

Iš šito fragmento matyti, kiek paseno vokiečių kalba ir kaip vertimas gali pagyvinti tekstą.

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų – germanišką – kontekstą, pasikartojantį keliose rinkinių vietose, kur minimas asmenvardis Thoiskon, dažniausiai – to asmens žymūs vaikai. Aptariamoje elegijoje Prozerpina siūlo Luizei draugystę: Sei mir zur Freundin gegrüsst, erhabene Tochter Thoiskons (p. 300). Jonyno vertime šie žodžiai skamba taip: „Būk pasveikinta mano kaip draugė, kilnioji dukra Toskanos“ (p. 301). Eilėraštyje „An das Vaterland“ – „Tėvynei“ apie kryžiuočius: Sind es Söhne Thoiskons, / Streiter Gottes, der Pilger Schutz? (p. 264) – „ Ar sūnūs tai Toskanos, / Dievo kariai, piligrimų gynėjai?“ (p. 265), o Martynui Liuteriui skirtoje poemoje „Der Geist Luthers an die Evangelischen Deutschen. Säkulargesang zur dreihunderjährigen Feier der Reformation 1817“ – „Liuterio dvasia vokiečiams evangelikams. Sekuliari giesmė Reformacijos trijų šimtų metų jubiliejui 1817“ lyrinis subjektas, žvilgsniu lydėdamas dangun kylantį Liuterį, su kuriuo ką tik kalbėjosi, sušunka: Mein Vater, mein Vater, Thoiskons Wagen und Reiter, / Lass, ich fleh’, deinen Geist zwiefältig über uns ruhen! (p. 470). Lietuviškajame vertime Thoiskon verčiamas nebe kaip Toskana – Italijos žemė, o kitaip: „Tėve, o Tėve, Toiskono vežime ir raiteliai, / Meldžiu, tegu tavo dvasia visad mus dvigubai gaubia!“ (p. 471). Tuisco, Tuisko arba Rėzos pamėgtas Thoiskonas – germanų kultūros figūra, mitinis germanų genties įkūrėjas⁵. Dar viena pastaba. Aukščiau cituotosios paskutinės poemos apie Liuterį eilutės – tai parafrazė iš kūrinio epigrafo, Senojo Testamento Antrosios Karalių knygos: „Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“ (2 Kar 2, 12). Poemoje vietoj „Izraelio kovos vežimų ir raitelių“ lyrinis subjektas mato į dangų kylantį Liuterį – germanų dievų pasiuntinį, „Toiskono vežimą ir raitelį“.

Rėzos Prutena verčiama buvo retai. Verta paminėti 2005 m. Kaliningrade išleistą I dalies vertimą į rusų kalbą – laisvą (poetinį) vertimą atliko Semas Simkinas (1937–2010), Karaliaučiaus srities poetas ir vertėjas. Vokiečių kalbos jis nemokėjo ir naudojosi pažodiniu vertimu. Vertime pastebimas kartais nepagrįstas laisvumas, net netikslumas. Jau pirmame eilėraštyje, skirtame karalienei Luizei „An die Königin“ – „Karalienei“, Rėza apibrėžia dedikacijos žanrą – tai daina: Die Daina, welche Litta’s Hirtin singt / Im Rautenkranz am blauen Nemastrom [...] (p. 30). Simkinas vertime gerokai nuklysta nuo originalo: Дианы песнь, жены белесого литовца, / в венке из руты с голубого Немана.⁶ Maža to, Dianos vardas išnašoje paaiškintas šitaip: „Diana – lietuvių liaudies dainose mylimos ir mylinčios moters vardas.“ Viena nekalta rašybos klaida (Daina / Diana) arba nesupratimas gali virsti dideliu nesusipratimu.

Netikslinga būtų lyginti lietuviškąjį vertimą su rusiškuoju. Jonyno vertime alsuoja gyva poetinė kalba. Aišku, Rėzos poetinių kūrinių negalima modernizuoti – to neleidžia jų žanro ir formos rėmai. Užtat juos šiandien visai nesunku suprasti, galima grožėtis praėjusių epochų poetine mokykla. Rėzos poetinė mokykla – dar ne Romantizmo epocha, nors joje jam jau teko gyventi, bet veikiau ankstesnių laikotarpių literatūra, visuotinai vadinama klasicistine – nuo Baroko iki Veimaro klasikos.

Su lietuviška Prutena į lietuvių literatūros panteoną buvo pakylėtas dar vienas poetas – Liudvikas Rėza. Dėkojame Antanui A. Jonynui už šitą dovaną.

¹Po pirmojo Martyno Liudviko Rėzos Metų leidimo (Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. D. Theol, Königsberg, 1818), XIX a. dar pasirodė du vertimai: Christian Donalitius Littauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Übersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar, herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg, 1869; Christian Donalitiusʼ Littauische Dichtungen, übersetzt und erläutert von L. Passarge, Halle, 1894. XX a. Donelaitį vertė Hermannas Buddensiegas (Christian Donelaitis, Die Jahreszeiten. Nachdichtung von Hermann Buddensieg, München 1966, ders.: Die Jahreszeiten. Ein litauisches Epos. Nachdichtung und Geleitwort von Hermann Buddensieg, Leipzig, 1970) ir Gottfriedas Schneideris (Gottfried Schneider, Kristijonas Donelaitis: Die Jahreszeiten, aus dem Litauischen von Gottfried Schneider, Langewiesche-Brand, Ebenhausen bei München, 2016).

²Visas cituojamo fragmento kontekstas: Rhesa podobno teraz profesorem w Królewcu, miłośnik starożytności litewskich, ogłasza zabytki ich literatury. Przed kilku laty wydał poema Litwina Donalejtysa o czterech porach roku, heksametrem napisane, z przydaniem tłumaczenia niemieckiego i uczonych objaśnień. Wspomnione poema, co do rzeczy i pięknego wysłowienia godne pochwały, i stąd jeszcze mieć powinno dla nas szczególny interes, iż jest wiernym obrazem obyczajów ludu litewskiego. Dzięki szanownemu mężowi, który, lubo cudzoziemiec, zawstydzał rodaków, mało dbałych o historią swojej ojczyzny (Adam Mickiewicz. Grażyna. Przypisy historyczne, in: Idem, Dzieła, t. II: Poematy, Warszawa, Czytelnik 1994, p. 55).

³Turimas omenyje Adomo Mickevičiaus jubiliejinis, Baladžių ir romansų 200-ąsias leidimo metines pasirodymo Vilniuje minintis leidinys: Adomo Mickevičiaus Poezija. Pirmas tomas = Poezye Adama Mickiewicza. Tom pierwszy, eiliuotus tekstus vertė = teksty poetyckie tłumaczyła Regina Koženiauskienė, parengė = publikację przygotowała Reda Griškaitė, iliustravo = ilustracje wykonał Stasys Eidrigevičius, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2022.

⁴Turinyje klaidingai užrašytas originalo pavadinimas: „Zum Gedächtniss. der verstorbenen Königin Luise von Preussen“ (p. 10). Turi būti: „Luise und Proserpina in Elysium. Dem Andenken der Königin von Preussen, Luise[, am 19ten Juli 1810].“

⁵Apie Rėzos Prutenos „Thoiskoną“ plačiau žr. mano straipsnyje „Martyno Liudviko Rėzos Prutena: tarp Tėvynės ir tėviškės“ šiame numeryje, p. 63–82.

⁶Ludwig Rhesa, Prutena = Людвиг Реза, Пруссия, поэтический перевод Сэма Симкина, Калининград: Кладезь, 2005, с. 11.

Donelaičio vertėjas buvo poetas!

Alina Kuzborska