Slavų kalbų salos šiaurės rytų aukštaičių (ŠRA) areale: kalbiniai ir kultūriniai kontekstai

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas šiaurės rytų aukštaičių (toliau – ŠRA) patarmių arealas tradiciškai pasižymi gausiais kalbiniais ir kultūriniais ryšiais. Čia palyginti ilgą laiką greta gyventa skirtingų tautybių (lietuvių, latvių, lenkų, rusų, judėjų) žmonių, kalbėjusių savo etninėmis kalbomis; čia susipina katalikų, reformatų, rusų stačiatikių, senosios stačiatikių bažnyčios atstovų (sentikių) ir judėjų tikėjimą išpažįstančių žmonių likimai. XXI amžiuje šiame areale išliko tik pavienės slavų kalbų salos. Straipsnio tikslas – nustatyti slavų kalbų salų gyvybingumą ŠRA teritorijoje XXI a. pradžioje, atsižvelgiant į etninio ir konfesinio įvairavimo poveikį ne tik kalboje, bet ir tapatybiniame gyventojų portrete.

Išanalizavus turimus duomenis galima teigti, kad ŠRA areale lietuvių kalba užima stipriojo kalbos varianto poziciją. Dėl įvairių sociokultūrinių priežasčių vietos slavai perima vietinį lietuvių kalbos variantą ir kalbėdami lietuviškai išlaiko tik kai kurias sunkiau pastebimas, lietuvių geolingvistikoje įprastai vadinamas blankiosiomis, savo gimtųjų kalbų ypatybes.

Kalba, kaip vienas iš pagrindinių tautinės tapatybės rodiklių, prarandama palaipsniui: iš aktyviosios kaimo bendruomenės vartosenos pereina į namų / šeimos domeną ir vėliau į paskutinę vartosenos fazę – vidinę kalbą.

Kadangi slavakalbiai turi ribotų galimybių vietoje plėtoti socialinius ryšius savo gimtosiomis kalbomis, rusakalbiai vietos bendruomenių atstovai intensyviai integruojasi į lietuviškai kalbančiųjų bendruomenę. Galima prognozuoti, kad rusų kalbos salos Pãpilio ir Vabalniñko punktuose gali gana greitai sunykti. Antašãvos (Dar̃šiškių) punktas XXI a. pradžioje kalbiniu požiūriu laikytinas homogenišku – jame dominuoja lietuvių kalbos regiolektas.