Straipsnyje aptariami pietų aukštaičių šnektose vartojamų skolinių (daiktavardžių ir būdvardžių) iš slavų kalbų konotacija, vartojimo kontekstas ir polinkiai. Atliktas tyrimas atskleidė skolinių pastoviosios ir kontekstinės konotacijos skirtumus. Pastovioji konotacija dažniausiai būdinga skoliniams, pavadinantiems asmenis pagal charakterio ypatybes, įpročius ir polinkius, įvardijantiems žmogaus ir kitų gyvų būtybių elgesio ir charakterio ypatybes, rečiau – fizines ypatybes. Slavizmai kontekstinę konotaciją įgauna kontekstuose (žodžių junginiuose ir sakiniuose), kuriuose tam tikru aspektu vertinamos aptariamo objekto (žmogaus ar kitos gyvos būtybės) fizinės ypatybės ir išvaizda. Pastoviosios konotacijos skolinių teigiamas ar neigiamas vertinimo atspalvis gali būti fiksuojamas ne tik atskirai paimtame žodyje, bet ir platesniame vartosenos kontekste. Pietų aukštaičių šnektose skoliniams dažniausiai būdinga neigiama konotacija. Aptariamo objekto vertinimo spektras yra gana platus: nuo pašmaikštavimo iki pašiepimo ar net patyčių. Atliktas tyrimas rodo, kad skoliniai tam tikruose kontekstuose vartojami kaip turintys didesnę emocinę raišką nei bendrinės kalbos žodžiai. Neretai skoliniai implikuoja ne tiek aptariamo objekto, įvardijamo dalyko vertinimą, kiek didelį (ar didesnį) jo kiekį, intensyvumą ar kt.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.