Diabeto savikontrolė – būdas įvertinti cukrinio diabeto (toliau CD) gydymo efektyvumą bei laiku diagnozuoti hipoglikemiją. CD buvo žinomas labai senai, tačiau dėl menkų anatomijos ir patofiziologijos žinių bei diagnostinių galimybių trūkumo šią ligą ilgą laiką dengė paslapties šydas [1]. CD aprašymų randama Egipto papirusuose, senovės kinų, indų, graikų ir arabų medicinos raštuose. V a. pr. Kr. indų gydytojas Sushruta apibūdino diabetą terminu madhumeha (į medų panašus šlapimas) ir atkreipė dėmesį ne tik į saldų šlapimo skonį, bet ir į jo lipnumą liečiant ir į tai, jog šlapimas pritraukia skruzdėles [2]. Britų gydytojas Thomas Willis 1674 m. pirmasis Europoje paminėjo saldų šlapimo skonį. Jis diabetą diagnozuodavo ragaudamas savo pacientų šlapimą, tačiau negalėjo atsakyti, kodėl šlapimas yra saldus. Pasitelkus technologijas, galimybė nustatyti gliukozės kiekį ne tik šlapime, bet ir kraujyje atsirado palyginti neseniai – XX amžiuje. Iš pradžių sergantieji CD savo gliukozės kiekį galėjo išsitirti tik gydymo įstaigose, tačiau tyrimo atsakymą sužinodavo ne iš karto, o kitą dieną, todėl valdyti ligą buvo sudėtinga. Vėliau atsirado galimybė įsigyti asmeninius gliukozės kiekį kraujyje matuojančius aparatus (gliukomačius) ir išsitirti glikemiją namų sąlygomis. Šiandien, pasitelkdami nuolatinės gliukozės kiekio matavimo sistemas (toliau NGMS), sergantieji CD savo gliukozės kiekį išmaniajame telefone gali stebėti visą parą [3]. Gliukozės kiekio kraujyje stebėjimas yra svarbus ir būtinas norint gerai valdyti ligą ir pasiekti kartu su sveikatos priežiūros komanda užsibrėžtus tikslus.