Slaugytojo darbo aplinką galima apibrėžti kaip darbo erdvę, kurioje slaugytojai gali siekti organizacijos tikslų ir kartu gauti asmeninį pasitenkinimą, kurį suteikia mėgstamas darbas. Sveika darbo aplinka sukuria atmosferą, kurioje slaugytojai turi saviraiškos galimybę, naudojasi turima patirtimi, įgūdžiais ir savo veikloje remiasi klinikinėmis žiniomis bei mokslu grįsta praktika [1].
Šiomis dienomis yra keliami aktualūs klausimai slaugai, ypač akcentuojama, jog: slaugytojų skaičius darbo rinkoje mažėja bei dominuoja ryškūs netolygumai regionuose, nepanaudojamas slaugytojų, turinčių universitetinį išsilavinimą bei mokslinius laipsnius, potencialas, prarandamas slaugytojų profesijos valdymo autonomiškumas. Taip pat pabrėžtina, kad nėra įsteigto Lietuvos mokslo komiteto, mažėja slaugytojų profesijos prestižas, karjeros galimybės, pasitenkinimas darbu bei darbo aplinka [2].
Akivaizdu, jog dėl išvardytų priežasčių svarbu sukurti bei gerinti slaugytojų darbo aplinką. O vienas iš veiksnių, kuris neatsiejamas nuo slaugytojų darbo klimato bei pasiektų rezultatų, yra slaugos vadovų bei vyresniųjų slaugytojų-administratorių pasirinktas vadovavimo stilius bei jo santykis su slaugytojų darbo aplinka [3]. Mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama ne vien teorinių ar praktinių įgūdžių perteikimui, bet aprašoma ir teigiamos darbo aplinkos kūrimo bei pasitenkinimo svarba [4, 5].