Slaugytojo bendravimo patirtis, slaugant onkologinėmis ligomis sergančius vaikus
Bendravimas yra svarbiausia ryšio priemonė tarp slaugytojo ir paciento. Tinkamas ir efektyvus bendravimas tampa vis aktualesnis, nes jis gerina slaugytojo ir paciento santykius, veikia paciento suvokimą apie sveikatos priežiūros kokybę ir gydymo rezultatus. Vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, slauga – aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Slaugytojas turi turėti reikalingų žinių ir patirties, kad būtų patenkinti paciento poreikiai ir užtikrinta kokybiška slauga. Vaikų onkologiniai susirgimai buvo ir vis dar lieka svarbi ir aktuali visuomenės sveikatos problema ne tik Lietuvoje, bet ir visose pasaulio šalyse. Slaugant tokius pacientus, didžiausią ir vertingiausią paramą slaugytojas suteikia bendraudamas su onkologine liga sergančiu vaiku. Todėl labai svarbu analizuoti bendravimo svarbą bei problemas, susijusias su slaugytojų išgyvenimais, slaugant onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.
Tyrimo tikslas – atskleisti slaugytojo bendravimo patirtį, slaugant vaikus, sergančius onkologinėmis ligomis.
Tyrime dalyvavo 10 slaugytojų nuo 25 iki 50 metų amžiaus, dirbančių su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais.
Tyrimo metu buvo atliktas pusiau struktūruotas interviu su pacientais, sergančiais onkologinėmis ligomis. Tyrimo duomenys išanalizuoti turinio (Content) analizės metodu.
Slaugytojai, bendraudami su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais, patiria psichologinių, fizinių bei socialinių sunkumų. Jie išgyvena depresiją, liūdesį, norą atsiriboti nuo paciento, jaučia vidinį skausmą, padidėjusį jautrumą, stresą, nerimą, nuovargį, nemigą, psichologinių žinių stoką, paciento artimųjų slaugytojo kaip specialisto neadekvatų vertinimą.