Slaugos ypatumai potencialaus donoro ruošimo metu intensyviosios terapijos skyriuose

Santrauka

Potencialaus donoro nustatymo procesas prasideda tada, kai yra įtariama smegenų mirtis [1]. 1968 m. Har- varde sudaryta medikų, teisininkų, etikos specialistų bei teologų komisija pasiūlė smegenų mirties kriterijų apibrėžimą. Jau tada buvo suformuluota iki šiol galiojanti smegenų mirties simptomų triada: gili negrįžtama koma, smegenų kamieno arefleksija ir savaiminio kvėpavimo nutrūkimas [2]. Lietuva, palyginti su kaimyninėmis šalimis Estija ir Latvija, donorystės ir transplantacijos srityje yra pažengusi labiausiai: atliekama daugiausiai rūšių transplantacijų, sutvarkyta teisinė bazė bei donorystės ir transplantacijos proceso koordinavimas [3, 4]. 2015 m. Lietuvoje įteisintas, o 2016 m. pradėtas taikyti trečiasis – neplakančios širdies – organų donorystės modelis [5]. Kartu su visa komanda intensyviosios terapijos slaugytojai dalyvauja potencialaus donoro atpažinimo ir multiorganinio donoro ruošimo etapuose. Slaugytojai vieni pirmųjų gali atpažinti ankstyvuosius klinikinius smegenų mirties požymius – smegenų kamieno arefleksiją ir spontaninio kvėpavimo nebuvimą. Be to, slaugytojai yra svarbūs išsaugant donoro žmogiškąjį orumą ir užtikrinant artimųjų emocinius bei dvasinius poreikius. Slaugytojų turimos specialiosios žinios bei aktyvus įsitraukimas į donoro identifikavimo ir ruošimo procesą teigiamai veikia bendrą komandinio darbo rezultatą. Straipsnio tikslas – atskleisti slaugos ypatumus potencialaus donoro ruošimo metu intensyviosios terapijos skyriuose.