Straipsnyje pateikiama C. Norwido požiūrių į prisikėlimą analizė, kuri grindžiama eschatologinėmis romantizmo sąvokomis. Straipsnyje teigiama, kad Norwido galutinis žmogaus tikslo supratimas siejamas su teologinėmis Dievo apvaizdos, laisvos valios, įsikūnijimo, išganymo ir Šventųjų bendrijos idėjomis. Žmogaus prisikėlimas yra tvirtai susijęs su galutiniais istorijos ir žmonijos kultūros tikslais, kadangi dvasinis žmogaus augimas po mirties tęsiasi skaistykloje ir yra siejamas su atlygio ir nuopelnų idėja. Istorijoje dvasinį augimą žmonės pasiekia įvairiausių įsikūnijimų (darbas, menas, mokslas ar kančia) dėka. Pasak Norwido, ,,įsikūnijimo" terminas reiškia idėjų pavertimą veiksmu pagal įsikūnijusio ir nukryžiuoto Kristaus pavyzdį. Poetas sugebėjo įtraukti romantinę augimo sąvoką į biblinę išganymo istoriją.
Kalbant apie prisikėlusio kūno supratimą, Norwidas ignoravo oficialiąją postscholastinę teologiją, teigiančią sielos ir kūno dualizmą. Jis rėmėsi bibline viso žmogaus, kuris turi prisikelti, idėja ir Šv. Petro dvasinio kūno supratimu. Dvasios ir kūno skyrimas Norwidui atrodo negalimas, ir jis prilygina prisikėlusį kūną žmogaus dvasios esmei. Pasak poeto, prisikėlęs kūnas yra galutinis dvasinio žmogaus vystymosi padarinys.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.