Moteris kaip troškimo įkūnijimas Algirdo Jeronimo Landsbergio (1924–2004) – lietuvių išeivijos dramaturgo, prozininko, redaktoriaus, literatūros ir teatro kritiko – tekstuose nėra įprasta veikėja. Ji simbolizuoja išskirtinį ryšį tarp racionalaus sąmonės pasaulio ir kūrybinėmis fantazijomis išreikštų instinktyvių pirmapradžių poreikių. Novelėse atsiskleidžiantis moters-fantazijos vaizdinys leidžia nagrinėti prigimtinį troškimo egocentriškumą, subjektyvumą suvaržančią geismo patirtį. Siekiant suklasifikuoti fantazijos vaizdinius ir išskirti jų bruožus pasitelkta C. G. Jungo filosofija, o protagonistų išgyvenimai patyrimo procese tiriami taikant E. Husserlio sąmonės fenomenologiją. Novelės „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje“, „Ilgoji naktis“, „Antroji kalnų grandinė“ nagrinėjamos kaip patiriančios sąmonės ir kuriančios pasąmonės išraiška. Protagonistų troškimai ir fantazijos materializuojasi į moterį kaip į geismo kūrinį – jos kūnas sudaiktinamas demonstruojant galios poziciją. Tačiau fantasmatinė veikėjų metamorfozė nepajėgia išspręsti jų dilemų ir vidinio sąmyšio, kadangi geismas grįstas vienpusiu, ieškančiu, siekiančiu, bet atsakymo nesulaukiančiu santykiu su pasauliu.