Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokia yra lietuvių kalbos skiemens dėmenų hierarchija ir kaip interpretuotini skiemenys pagal svorį. Empiriniai vartosenos duomenys, paremti 311 tūkst. skiemenų, rodo, kad pratare priebalsių įvairovė yra didesnė nei ištare. Ištare vartojami balsingieji priebalsiai su balsiu sudaro prozodinio skiemens centrą, tai liudija stiprų ryšį tarp centro ir ištaro. Todėl CVC skiemuo interpretuotinas: [skiemuo Prataras [rimas Centras Ištaras]]. Tradicinė skiemenų klasifikacija į lengvuosius ir sunkiuosius pagal skiemens centro trukmę ir ištaro (ne)buvimą lietuvių kalbai netinka. Lietuvių kalbos skiemenų skirstymas į lengvuosius ir sunkiuosius gali būti grindžiamas priegaidžių realizacija ir visiškai sutampa su tradicine lietuvių kalbotyros ilgųjų ir trumpųjų skiemenų klasifikacija. Trumpieji skiemenys yra lengvieji, jų centrą sudaro trumpasis balsis, priebalsių kiekis periferinėse skiemens dalyse nesvarbus (tokių skiemenų beveik pusė – 45 %). Ilgieji skiemenys yra sunkieji, jų pagrindą sudaro ilgieji balsiai (30 %), dvibalsiai (12 %) ar mišrieji dvigarsiai (13 %). Gavę kirtį, šie skiemenys tariami dvejopai: tvirtagališkai arba tvirtapradiškai. Kirtis nuo skiemens svorio nepriklauso, gali būti kirčiuoti ir lengvieji (trumpieji), ir sunkieji (ilgieji) skiemenys. Tačiau galima pastebėti, kad ilgieji skiemenys kirtį gauna dažniau nei trumpieji (ilgieji kirčiuoti sudaro 25 %, trumpieji kirčiuoti – 11 % visų šio tyrimo skiemenų).