Straipsnyje aptariamas išeivijos poeto, vertėjo, literatūros kritiko, žemininko-lankininko humanitarinių mokslų daktaro Henriko Nagio (1920–1996) vienas iš egodokumentinio paveldo objektų – „Dienoraštis“ (1944–1946), saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Jame užfiksuotas vienerių pokario metų, tapusių lemiamu lūžiu jo kartai, laikotarpis. Taikant archyvinės medžiagos analizės, aprašomąjį ir interpretacinį metodus, atskleidžiami rašytojo sąmonėje besiformuojantys filosofiniai, egzistenciniai ir asmeniniai aspektai, veriasi istorinis, socialinis, kultūrinis kontekstas, išryškėja vertybiniai kartos kriterijai. Per tekstus aiškėja Henriko Nagio asmenybės tapsmo scenarijus. Dienoraščio tekstas moksliniame diskurse praskleidžiamas pirmą kartą.