XX a. antroje pusėje pradėjusi formuotis literatūros teologija atvėrė naujų galimybių sieti religiją, literatūrą ir asmeninę patirtį, santykį su pasauliu. Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) veiklos kryptingumas ir šakotumas skatina kelti klausimų apie vertybinę šerdį. Viena vertus, publicistiniai straipsniai rodo, kad ta šerdis susijusi su krikščionybe ir kristocentriškai suprantamu pasauliu. Kita vertus, Vaižganto mąstymą veikė ir modernybė, jo gyvenamo laiko konkretybė, kuri buvo linkusi atmesti religiją. Šiame straipsnyje, pasitelkus publicistiką ir laiškus giminėms, siekiama atskleisti, kad Vaižganto šiuolaikiškumas ir nesenstantis aktualumas remiasi šių dviejų tikrovių sąveika – amžinąja Dievo ir laikiškąja žemiškąja žmogaus. Savo žmogiškuoju buvimu sugebėjęs sujungti šias dvi tikroves, Vaižgantas mūsų kultūrai yra atvėręs šios sąveikos dinamiką, kurioje kaip vienas kitą papildantys sandai dalyvauja krikščioniškasis susivaldymas ir modernusis sąmoningumas, sueinantys į savikūrą, besiremiančią racionalia valia ir su ja siejamais susivaldymu, susiturėjimu, pasiryžimu, egoizmo išsižadėjimu. egoizmo išsižadėjimu.