Didėjanti sukurtų audiovizualinių produktų pasiūla yra glaudžiai susijusi su jų vertimu tikslinei auditorijai. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pasitelkiami įvairūs vertimo būdai: vieni audiovizualiniai kūriniai yra dubliuojami, kitiems taikomas užklotinio vertimo būdas, dar kitiems kuriami subtitrai ar surtitrai. Kurtiesiems ir neprigirdintiems žiūrovams prieinamumą prie audiovizualinio turinio suteikia specializuoti subtitrai, o akliesiems ir silpnaregiams – garsinis vaizdavimas. Kiekvienam audiovizualinio vertimo būdui įvardyti ir jo charakteristikai apibrėžti taikomi saviti terminai, kurių įvairovė dažnam vartotojui yra tarsi savotiškas terminų labirintas. Šiame straipsnyje siekiama aptarti terminus, susijusius su audiovizualinio vertimo sritimis ir būdais, apibrėžti jų skirtumus ir panašumus bei pateikti terminų klasifikaciją. Be to, aptariant susiklosčiusią terminų vartojimo problematiką, straipsnyje pateikiamos atliktos apklausos įžvalgos ir rezultatai, kurie atskleidžia audiovizualinių produktų naudotojams iškylančius klausimus, susijusius su terminų suvokimu ir taikymu.