Straipsnyje siekiama išryškinti tam tikrus miesto problematikos aspektus, kurie galėtų tapti literatūrinio miesto analizės metodologinių prielaidų formulavimo pagrindu. Pasitelkus miesto semiotikai skirtus Algirdo Juliaus Greimo ir Jurijaus Lotmano straipsnius, aptariamos miesto patirties ir jos refleksijos sąlygos bei bandoma svarstyti semiotinių prieigų pritaikomumą ir tinkamumą literatūrinio miesto diskursui. Tiek A. J. Greimas, tiek J. Lotmanas miestą traktuoja kaip užtekstinę bei virtualią tikrovę, tad jų tyrimuose iš esmės stinga dėmesio (re)prezentuoto miesto specifiškumui. Straipsnyje bandoma ieškoti šio „trūkumo“ sprendimo būdų. Svarstant dalinių – erdvės ir literatūros bei plastinės ir literatūros – semiotikų derinimo galimybes, atsiskleidžia su šiais deriniais susijusios problemos. Naratyvinei gramatikai būdingas jusliškumo (kaip turinio plotmėje vaizduojamų figūrų juslinio patyrimo) suvokimas neleidžia į literatūros teksto analizę įtraukti vizualiai ir erdviškai suvokiamų literatūrinio miesto aspektų, patenkančių į intermedialiųjų studijų lauką. Pasitelkus fotoesė analizės pavyzdį, nurodomi semiotinės ir intermedialiosios prieigų skirtumai bei atskleidžiamas vizualiojo rašto matmens semantinis potencialas. Dėmesys jusliškai suvokiamai medijos formai leidžia į literatūrinį miestą pažvelgti kaip į topologinį objektą.