Straipsnio objektas – kalbinės politinės konfliktinės komunikacijos išraiškos priemonės, būdingos Lietuvos Respublikos vadovo Rolando Pakso politiniam diskursui (2003–2004). Jis išsiskiria konfliktine komunikacija – pasisakymais, nukreiptais prieš kitų politinių subjektų nuomones arba veiksmus, o nepritarimas tokiai situacijai verbalizuojamas kaip politinė komunikacija, kurios subjektais tampa bet kurie asmenys, norintys daryti įtaką politiniams įvykiams. Prezidentas R. Paksas konfliktinėje komunikacijoje per apkaltą gynybai pasitelkia dvi strategijas – adresato integraciją ir oponentų segregaciją, kurias išreiškia per dichotomiją AŠ–JIE. Šiame diskurse analizuojamas naudos domenas, aprėpiantis tokias opozicines prasmės sritis: nauda – žala, lygybė – nelygybė, sąžiningumas / teisybė – nesąžiningumas / neteisybė. Jame galima įžvelgti ir tokias prasmės sritis, kaip savanaudiškumas, nekuklumas, tendencingumas, nepagarba, priskiriamas oponentams, bei vienybę ir nekaltumą, siejamus su Prezidentu R. Paksu. Galima teigti, kad R. Pakso konfliktinis diskursas susijęs su dviem situacijomis. Pirmoji – atviro viešojo konflikto situacija, kurios pagrindiniai veikėjai – Prezidentas, Seimas ir Valstybės saugumo departamentas. Šiuo atveju R. Pakso diskurse galima įžvelgti tiesioginius kalbinius konflikto požymius. Antroji – konfliktinė komunikacija be viešojo konflikto. Šio Prezidento inauguracinėje kalboje galima įžvelgti konfliktą su savo pirmtakais, kuris implikuojamas atotrūkio bei galimybių trūkumo sąvokomis.