Oppositions and their Member Nominations in the Conflict Communication Discourse of Rolandas Paksas (2003–2004)

Santrauka

Straipsnio objektas – kalbinės politinės konflikti­nės komunikacijos išraiškos priemonės, būdingos Lietuvos Respublikos vadovo Rolando Pakso politiniam diskursui (2003–2004). Jis išsiskiria konfliktine komunikacija – pasisakymais, nu­kreiptais prieš kitų politinių subjektų nuomones arba veiksmus, o nepritarimas tokiai situacijai verbalizuojamas kaip politinė komunikacija, kurios subjektais tampa bet kurie asmenys, norintys daryti įtaką politiniams įvykiams. Prezidentas R. Paksas konfliktinėje komunika­cijoje per apkaltą gynybai pasitelkia dvi strategi­jas – adresato integraciją ir oponentų segregaciją, kurias išreiškia per dichotomiją AŠ–JIE. Šiame diskurse analizuojamas naudos domenas, aprėpian­tis tokias opozicines prasmės sritis: nauda – žala, lygybė – nelygybė, sąžiningumas / teisybė – nesąži­ningumas / neteisybė. Jame galima įžvelgti ir tokias prasmės sritis, kaip savanaudiškumas, nekuklumas, tendencingumas, nepagarba, priskiriamas opo­nentams, bei vienybę ir nekaltumą, siejamus su Prezidentu R. Paksu. Galima teigti, kad R. Pakso konfliktinis dis­kursas susijęs su dviem situacijomis. Pirmoji – atviro viešojo konflikto situacija, kurios pagrin­diniai veikėjai – Prezidentas, Seimas ir Valstybės saugumo departamentas. Šiuo atveju R. Pakso diskurse galima įžvelgti tiesioginius kalbinius konflikto požymius. Antroji – konfliktinė ko­munikacija be viešojo konflikto. Šio Prezidento inauguracinėje kalboje galima įžvelgti konfliktą su savo pirmtakais, kuris implikuojamas atotrū­kio bei galimybių trūkumo sąvokomis.