Straipsnyje analizuojamos lietuvių literatūros intertekstinės reikšmės, jų interpretacija ir vertimo į prancūzų kalbą polinkiai. Tiriamosios medžiagos, kurią sudaro lietuvių autorių 27 novelių, 10 eilėraščių ir 2000–2010 metais publikuotų jų vertimų į prancūzų kalbą, analizė leidžia pastebėti intertekstinių reikšmių vertimo per pastarąjį dešimtmetį tendencijas. Gauti kiekybinės analizės rezultatai rodo, kad daugiausiai intertekstinės reikšmės reiškiamos tikriniais vardais, reikšminėmis žodžių grupėmis ir frazėmis. Verčiant tiriamosios medžiagos intertekstines reikšmes į prancūzų kalbą, vyraujančiu vertimo polinkiu laikytinas vertimas be pakeitimų, kai intertekstinė reikšmė originalo ir vertimo skaitytojų kultūroje suprantama vienodai, be papildomo paaiškinimo. Kitos vertimo strategijos (eksplicitinis intertekstinės reikšmės perteikimas; pažodinis perkėlimas; išskyrimas „vidiniu akcentu“) taikytos rečiau. Nors pažodinio perkėlimo pavyzdžiai sudaro tik penktadalį visų nagrinėtų intertekstinių reikšmių, tačiau jų analizės rezultatai leidžia teigti, kad vertėjai ne visada tinkamai pasirenka vertimo strategiją, verčia žodinę intertekstinių vienetų formą, todėl vertimuose panaikinami svarbūs intertekstiniai ryšiai, neutralizuojamos intelektinės ir emocinės konotacijos, o vertimo skaitytojams paliekami „kultūriniai kliuviniai“.