Embodiment of the Concept of Time in William Faulkner’s “As I Lay Dying” and Virginia Woolf’s “To the Lighthouse”
Straipsnio autorės siekia atskleisti laiko sampratą sąmonės srauto pasakojimo technika parašytuose amerikiečių literatūros kūriniuose. Taikant George’o Lakoffo kognityvinės semantikos principus, analizuojami XX amžiaus amerikiečių modernizmo klasikų sąmonės srauto romanai: Virginia’os Woolf Į švyturį (1927, liet. 2011) ir Williamo Faulknerio Kai aš gulėjau mirties patale (1930, liet. 1971). Kognityvinė semantika glaudžiai susijusi su percepcija, todėl laiko tėkmė, tiesiogiai veikianti veikėjų dvasines būsenas ir gyvenimo įvykius, interpretuojama kaip kognityvinių struktūrų atspindys, apimantis laiko sampratą, arba / ir yra metaforiškai su juo susijęs. Apibendrintina, kad, vaizduodami susikertančias laikinumo būsenas ir kurdami sąsajas tarp praeities ir dabarties, tiek V. Woolf, tiek W. Faulkneris savo kūriniuose meistriškai perteikia amneziškus modernizmo principus ir efektus. Laikas V. Woolf romane vaizduojamas sujungiant jį su erdvės ir vandens kategorijomis. Pagrindiniai kūrinio suvokimo aspektai yra metaforiniai žemėlapiai, konceptualieji junginiai ir mentalinės erdvės. Laiko ir erdvės konceptai W. Faulknerio romane perteikiami vienu modeliu. Tai nuolatinis Bandrenų šeimos kelionės kraštovaizdžio fonas. Kognityvinės semantikos principų taikymas leidžia geriau suprasti ir atskleisti tai, kaip veikėjai W. Faulknerio kūrinyje eina, važiuoja, juda per jiems skirtą laiką, kaip vaizduojamas jų vargų ir praradimų, pareigų ir priesaikų, tradicijų ir papročių pasaulis.