Straipsnyje analizuojamos vertimo stiliaus problemos. Remiantis Marko Tveno romanų Tomo Sojerio nuotykiai ir Heklberio Fino nuotykiai vertimais į ukrainiečių kalbą, nagrinėjami "prijaukinimo" pavyzdžiai vertime. XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje Marko Tveno romanus pirmosios išvertė Marija Zagirnya ir Nastia Hrinchenko, garsaus rašytojo, mokslininko ir visuomenės veikėjo Boriso Hrinchenko žmona ir dukra. Jų darbą paveikė to meto aplinkybės (iki 1905 metų vertimus į ukrainiečių kalbą draudė Rusijos imperija, nebuvo jokios oficialios ukrainiečių kalbos kodifikavimo institucijos ir t.t.). Lyginamajai analizei buvo pasirinkti vėliausi romanų vertimai į ukrainiečių (V. Mitrofanovas, I. Steshenko), rusų ir lenkų kalbas (K. Chukovsky, N. Daruzes, Y. Bilinskyi, M. Tarnovskyi), atsižvelgus į jų istorinę kilmę. Ištyrus lingvistinius ir stilistinius šių vertimų bruožus, paaiškėjo, kad ir M. Zagirney ir N.Grinchenko vertimai pakankamai tiksliai atkuria originalą. Jie pasižymi domestikacijos ir pokalbio stiliaus savybėmis, tačiau visi svarbūs elementai atkurti tinkamai. Vertimuose justi šnekamoji kalba, kuri būdinga ir originalams. Išanalizuoti naujausi ukrainiečių, rusų ir lenkų vertimai dažniausiai paklūsta literatūrinės kalbos normoms. Juose domestikacijos lygis mažesnis (arba nulinis). Literatūrinės kalbos elementai kai kur kaitaliojasi su šnekamosios, tai nėra labai priimtina. Tačiau, nepaisant to, stilistiškai žymėti elementai vertimuose perteikti pakankamai tiksliai.