Patrick Sériot, Elena Bulgakova, Andreja Eržen. Liaudies lingvistika ir pseudomokslininkai. Vertė Vilhelmina Vitkauskienė
Straipsnio originalas: La linguistique populaire et les pseudo-savants.
Jei XIX amžiaus pabaigoje matome, kaip daugėja universaliosios kalbos, tai XXI amžiaus pradžioje, priešingai, esame Balkanų ir Rytų Europos naujų valstybinių kalbų gausėjimo liudininkai. Šios naujosios kalbos davė impulsą atsirasti romantiškai ideologijai, kuriai neginčijama dogma yra lygtis kalba = nacija. Tačiau diskursą apie kalbą šiandieninėje Rytų ir Balkanų Europoje sudėtinga apibūdinti vien tik romantiniu principu. Kai kurios kryptys, kartais susiformavusios oficialiojo mokslo užribiuose, kartais – jo centre, skleidžia stebinančias, tiek fantastines, tiek liaudiškas teorijas, kurių pagrindas – noras atsisakyti kalbų įvairovės modelio, grindžiamo viena bendrąja prokalbe. Tokia būtų radikaliuoju autochtonizmu besiremianti „kriptolingvistika“, kuri dažniausiai užsiima vienos kalbos morfemų išskaidymu-perstatinėjimu (dekompozicija-rekompozicija) kitos kalbos morfemomis, kuri jai atstotų metakalbą. Tikslas – įrodyti „nacijos“, kuriai priklausoma, kalbos pirmumą ir senumą. Tačiau „naujoji paradigma“ nėra tokia ir nauja, jos pėdsakai aptinkami Europoje nuo pat Renesanso epochos, o vėliau – XVIII ir XIX amžiais, pvz., Prancūzijoje.