Straipsnyje analizuojama, kaip naujausioje lietuvių literatūroje prekės, prekybos ir parduotuvėsdiskursai, viena vertus, virsta literatūrinės refleksijos temomis, kita vertus, tam tikromis prasmės struktūromis, suteikiančiomis pavidalus toms kultūrinėms ir egzistencinėms praktikoms, kurios formuojasi prekei kaip tikrovės pavidalui, prekybai kaip santykiui su tikrove bei parduotuvei kaip savotiškam tikrovės žanrui. Nors straipsnyje ir nėra atsekama prekės, prekinio ženklo ir kitų su jais susijusių dalykų lietuvių literatūroje istorija, tačiau labiau iš nuojautos tvirtinama, jog būtent naujausioje lietuvių literatūroje prekė ir su ja susiję reiškiniai gerokai dažniau patenka į literatūros tekstus nei anksčiau. Šiai nuojautai pagrįsti pasitelkiama prekės ir prekybos, kaip tam tikros kultūros modelio, teorija, kuri, pradedant Karlo Marxo darbais, paaiškina meno kūrybos bei recepcijos transformacijas pagal paklausos / pasiūlos jėgas, Vakarų kultūroje ėmusias lemti ir meno procesus nuo XIX a. vidurio. Ši kultūros suprekinimo teorinė šerdis suteikia galimybę apie prekę kaip literatūrinį topą kalbėti ne kaip apie atsitiktinumą, o kaip apie procesą, imtą – kaip rodo Lietuvos rašytojų sąjungos dokumentai – reflektuoti ir diskutuoti dar neturint jokių iliuzijų dėl rinkos ekonomikos XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, „beprekinėje“ sovietinėje santvarkoje. Šių archyvinių duomenų kombinavimas kartu su naujausios literatūros faktais bei kultūros suprekinimo teorija leidžia apčiuopti lietuvių literatūroje besiformuojantį prekiškumo refleksijos diskursą bei jo pobūdį.