Straipsnyje pristatomas rišliojo pasakojimo metodikos tyrimas1, atliktas Sankt Peterburge (Rusija) testuojant 9–10 metų vaikus. Eksperimentinę grupę sudarė 12 vaikų, sergančių disleksija, kontrolinę grupę – 12 vaikų, neturinčių jokių raidos sutrikimų. Kiekvienas vaikas atliko dvi užduotis: kūrė pasakojimą pagal paveikslėlių seką ir atpasakojo tyrėjo perskaitytą pasakojimą pagal kitą paveikslėlių seką. Rišliųjų pasakojimų išgavimo procedūra buvo subalansuota pasakojimo tipo, sudėtingumo ir eiliškumo atžvilgiu. Statistinės aprašomosios analizės metu ištirtas kiekvienos rišliojo pasakojimo išgavimo schemos poveikis eksperimentinės ir kontrolinės grupės pasakojimų kokybei. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas vertinant pasakojimo eiliškumo, tipo ir sudėtingumo poveikį disleksija sergančių vaikų pasakojimams skatina atidžiau pažvelgti į rišliojo pasakojimo analizės metodiką, ir atsargiai rinktis vaizdinius stimulus, padedančius išgauti rišlųjį pasakojimą.